Ukmergės dvarų žiedas

Gražų ir saulėtą gegužės sekmadienį išvykome į kelionę po Ukmergės kraštą, o tiksliau – po dvarus, kuriais turtingas Ukmergės rajonas. Aplankėme šešis dvarus padarydami ratą, vadinamą Ukmergės dvarų žiedu. Visi dvarai skirtingi, vieni sutvarkyti ir išpuoselėti, kiti tvarkomi arba apleisti, dar kiti – nelabai laukiantys lankytojų. Buvo įdomi diena, nemažiau įdomu buvo ieškoti informacijos apie dvarų istoriją.

Gražioje vietoje, ant Siesikų ežero kranto, stūkso nedidelis, bet didingas Siesikų dvaras – pilis. Ši pilis, statyta 1492 – 1517 metais, skaičiuoja jau virš pusę tūkstančio metų. Tuo laiku ji priklausė kilmingai Siesikų giminei, o pilies statytoju laikomas Gabrielius Daumantas Siesickis. Renesansinio stiliaus pilį iš trijų pusių supo iškasti grioviai gynybai, kurie jungėsi su ežeru. 1704 metais pilis tapo Daugėlų giminės nuosavybe. Pilis buvo restauruota, priešais centrinius pilies rūmus buvo pastatytas nedidelis pastatas ir jame įkurta mokykla. Joje mokėsi pačių Daugėlų ir jų giminaičių vaikai. Daugėlų giminė Siesikų dvarą valdė ir juo rūpinosi iki pat 1940 metų. Po antro pasaulinio karo rūmai atiteko tarybiniam ūkiui. Pradžioje čia veikė mokykla, vėliau kontora ir galiausiai – sandėliai.

Smagu, kad pilis šiai dienai turi savininką, kuris prikelia ją antram gyvenimui. Sutvarkyta ežero pakrantė, dalis sodo teritorijos. Restauruotas bravoro ( spirito varyklos ) pastatas. Šiuo metu restauruojamas pagrindinis pilies pastatas, savo eilės laukia ir mokykla.

Užugirio dvaras, įsikūręs Lėno ežero pakrantėje, man, turbūt, pasirodė jaukiausias iš visų tądien lankytų dvarų. Šis dvaras buvo statytas kaip dovana Prezidentui Antanui Smetonai jo 60 -ojo gimtadienio proga. Vos už kilometro nuo šio dvaro yra ir Prezidento gimtinė – Užulėnis. A.Smetona tik kelias vasaras spėjo praleisti šiame dvare. Po okupacijos Užugirio dvaras buvo nacionalizuotas, o jo savininkas paskelbtas “liaudies priešu“. Centriniame dvaro pastate buvo įkurta sanatorija tuberkulioze sergantiems vaikams, vėliau – psichoneurologinės ligoninės narkologinis skyrius. Šiandien dvaras restauruotas. Pagrindiniame pastate veikia A.Smetonos muziejus, buvusiame arklidžių pastate įkurtas viešbutis ir restoranas.

Taujėnų dvaras mus pasitiko didingais pagrindiniais dvaro rūmais, žydinčiomis tulpėmis ir dailiu fontanu priešais pagrindinį pastatą.

Nustebino kitoje šio didingo pastato pusėje esantis dvaro parkas (už apsilankymą jame reikia susimokėti). Didelėje parko teritorijoje visko tikrai daug. Dailių takelių, žydinčių gėlių, tiltelių ir romantiškų vietų fotosesijoms. Jaukių takų tarp aukštų medžių ir didelių akmenų. Skulptūrų, tvenkinių ir vandens paukščių. Sutikome net alpakas, ramiai rupšnojančias žolytę savo aptvare. Šiame dvare organizuojami įvairūs renginiai ir šventės. Mes buvome karantino metu, taigi dvare buvo visiškai ramu.

Pagrindiniai ir ilgamečiai Taujėnų dvaro valdytojai buvo Radvilos. Dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Teritoriją puošė didžiausi Lietuvoje gėlynai. Angliško stiliaus parke buvo laikomos stirnos, danieliai, įvairūs paukščiai, o tvenkinyje priešais pagrindinį pastatą – gulbės. Paskutinis dvaro valdytojas Konstantinas Radvila 1941m. buvo ištremtasį Sibirą, o dvaro pastate įkurta tarybinio ūkio direkcija. Vėliau ilgą laiką Taujėnų dvaro valdos buvo apleistos. O antram gyvenimui šią vietą prikėlė privatūs savininkai.

Nedidelis Šventupės dvaras buvo įkurtas XV – XVI amžių sandūroje. Pirmieji dvaro valdytojai buvo bajorai Vidiškiai. Vėliau dvaro savininkai ne kartą keitėsi, dvaro sodyba buvo perkelta ir gavo Šventupės pavadinimą. Paskutiniai dvaro savininkai iki 1940 m. buvo Komarų šeima. Po karo dvaro teritorijoje įsikūrė Žemaitkiemio mašinų ir traktorių stoties centras, vėliau – Ukmergės melioracijos statybos gyvenvietė. Šiandien dvaras atrodo vienišas ir liūdnokas. Nors skaičiau, kad čia įsikūręs Šventupės kultūros namų skyrius ir biblioteka.

Lyduokių dvaras aprašomas kaip atviras lankytojams ir yra įtrauktas į Ukmergės dvarų žiedo maršrutą. Mes gi, prie kelių galimų įvažiavimų į dvaro teritoriją radome skelbimus “privati valda“ ir “piktas šuo“. Be abejonės, nesibrovėme į svetimas valdas, pasidairėme aplinkui ties šių skelbimų riba ir važiavome toliau.

Vaitkuškio dvaro istorija prasidėjo XVI amžiaus pradžioje, kuomet vienas iš daug smulkių žemių savininkų, buvusių šioje teritorijoje, Vaitkus, davė pradžią dvaro pavadinimui. Vėliau šios vietos savininkai ne kartą keitėsi. 1794 metais Vaitkuškio dvaras tapo Kosakovskių šeimos nuosavybe. Šios šeimos valdymo laikotarpiu dvaras suklestėjo. Neogotikiniai dvaro rūmai buvo pastatyti 1856 – 1862 m. grafo Stanislovo Felikso Kosakovskio. Dvaras buvo garsus savo meno dirbinių ir paveikslų kolekcija. Labai turtinga buvo dvaro biblioteka, laikui bėgant čia buvo sukaupta 12 500 tomų knygų. S.F. Kosakovskio sūnus Stanislovas Kazimieras Kosakovskis dvare įkūrė fotoateljė ir fotografijos laboratoriją. Fotoateljė veikė tik dešimtmetį, bet joje buvo padaryta apie 8 tūkstančius nuotraukų su aprašymais. Po S.K.Kosakovskio mirties dvarą paveldėjo jo jauniausias sūnus. Tačiau laikui bėgant jis dvare nesilankė, vėliau dvarą perėmė valstybė. Čia buvo įkurta našlaičių prieglauda, vėliau kareivių būstinė ir net žydų getas. Per karą dvaras nukentėjo, vėliau liko apleistas ir sunyko. Dvaro meno ir fotografijų kolekcijos dalis pradingo, tačiau dalis išliko ir yra saugoma M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Dalis S.K.Kosakovskio darytų fotografijų šiandien puošia išlikusius dvaro pastatus, kurių yra vos keli – rūmų bokštas ir oranžerijos griuvėsiai. Smagu, kad dvaras turi naują savininką, kuris laukia lankytojų (pasitiko ir mus dvaro kieme).