Pakalniškių pažintinis takas

Pakalniškių pažintinis takas prasideda nuo Pakalniškių piliakalnio ir veda iki Girionių parko. Tako ilgis 3 km, jis nėra žiedinis, tad suvaikščiojus pirmyn/atgal jau gaunasi visai neblogas 6 kilometrų žygis. Tako maršrutas gana kalvotas, o dar įkopus į Pakalniškių piliakalnį,  žygis jau tampa ne pasivaikščiojimu, o  visai neblogu sportu gryname ore.

Mes savo žygį pradėjome nuo Girionių ir pažintiniu taku keliavome link Pakalniškių piliakalnio. Oras buvo puikus, akį džiugino bundanti pavasario gamta. Žmonių take buvo labai mažai, tad galėjome drąsiau ir lengviau atsikvėpti, būdami gamtoje šį kitokį, karantino pavasarį.

Keliavome kvepiančiu pavasariniu mišku, karts nuo karto išeidami į Kauno marių pakrantę. Takas puikiai sužymėtas žaliomis rodyklėmis ant medžių, taip pat gausu informacinių stendų su įdomia informacija. Vaikams patiks daug stendų su užduotimis ir mįslėmis. Mįslės gana sunkios, ir suaugusiems yra kur galvas pasukti – tikrai ne visus atsakymus žinojome. Takas labai įdomus ir nenuobodus dėl nuolat besikeičiančio Kauno marių kraštovaizdžio.  Iš apžvalgos vietų matosi Pažaislio vienuolyno bokštai kitoje marių pusėje .

Mes keliavome neskubėdami. Stojome paskaityti mįslių ir stendų, pamėtyti akmenukų į vandenį, pasidžiaugti besiskleidžiančiais pavasario pumpurais. Visada tokiuose takuose užtrunkame gerokai ilgiau, nei numatomas laikas pagal kilometrų skaičių.

Legenda pasakoja, kad ant Pakalniškių piliakalnio kažkada stovėjo medinė Nemuno slėnio žemių valdovo Vaišvydo pilis. Šalia buvo gyvenvietė – Pakalniškių kaimas. Šio kaimo gyventojai 1958 metais buvo iškraustyti dėl Kauno hidroelektrinės statybos, o pats kaimas atsidūrė Kauno marių dugne. Šiandien Pakalniškių piliakalnis dovanoja puikius vaizdus į Kauno marias. O Pakalniškių kaimą mena informaciniai stendai ir sena griova miške – buvęs kelias, vedęs į kaimą.

Tiek mūsų įspūdžių iš Pakalniškių pažintinio tako. Tai buvo, turbūt, pirmoji mūsų šio pavasario išvyka. Ir ji buvo puiki. Žinote, diena buvo stipriai vėjuota ir, vienu metu ošiant vėjui ir marioms, pasijutau lyg būčiau prie jūros…Ir su tuo vėju, su tuo pavasario lengvumu, tarsi sužibo viltis, kad greitai vėl turėsime laisvę keliauti 🙂 .