Savaitgalis Dzūkijoje

Merkinė – vienas seniausių Lietuvos miestelių, įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje, supamas Dzūkijos miškų ir puikaus kraštovaizdžio. Tai senoji Dzūkijos sostinė, kryžiuočių aprašymuose minima nuo 1377 metų. Čia apsistodavo senieji Lietuvos ir Lenkijos valdovai, vyko kovos su kryžiuočiais. Merkinėje mes pradėjome savo savaitgalio kelionę po Dzūkijos nacionalinį parką, tikėdamiesi gražių gamtos vaizdų, ilgesnių pasivaikščiojimų ir atradimų. Automobilį pasistatėme Merkinės centrinėje aikštėje ir užsukome į lankytojų centrą pasiimti žemėlapio bei apžiūrėti moderniai įrengtos ekspozicijos.

Nuo centrinės Merkinės aikštės sukame į nedidelę šoninę gatvelę ir keliaujame link Merkinės piliakalnio.  Lankytini objektai Merkinėje nesunkiai apeinami pėsčiomis, yra nuorodos, rodyklės. Žinoma, galima privažiuoti ir automobiliu. Pakeliui link piliakalnio aplankome šiuo metu apleistą, o kažkada garsią ir klestinčią Merkinės dvarvietę. Senais miestelio klestėjimo laikais šią dvarvietę valdė LDK valdžios elitas.

Merkinės piliakalnis dovanoja gražią panoramą į Nemuno ir Merkio upių santaką. Kažkada čia stovėjo Merkinės pilis, kurioje apsistodavo Lietuvos valdovai ir buvo svarbi kovose ir gynyboje. Piliakalnis turi laiptelius iš dviejų pusių: mes užlipome nuo dvarvietės pusės, o nusileidome kita piliakalnio puse.

Nuo piliakalnio keliavome link Merkinės apžvalgos bokšto. Pėsčiųjų takeliu  ( yra rodyklė ) per mišką ir Nemuno pakrantę. Keliaujant gražiu pušynu neužilgo išvydome ir apžvalgos bokštą. Jo architektūra tarsi atkartoja aplink augančių pušų lajas ir darniai susilieja su aplinka. Į viršų einantys laipteliai veda tarsi miško takelis, sustojantis keliose aikštelėse. Bokšto viršuje erdvi, vėjyje šiek tiek ( stiprokai…) siūbuojanti aikštelė ir puikūs panoraminiai vaizdai.

Pilni teigiamų emocijų ir pasisėmę gražių vaizdų, keliaujame pietauti. Bistro Šilo kopa – tikras skonių atradimas Merkinėje.  Jaukus nedidelis restoranėlis siūlo sezoninius valgius, atskleidžiančius Dzūkijos ir Merkinės krašto produktus ir skonius. Ragavome skirtingų patiekalų ir likome sužavėti skoniu, pateikimu, aptarnavimu ir restoranėlio jaukumu. Vieta populiari, tad nusiteikite, kad staliuko gali tekti palaukti.

Labai norėjau pasivaikščioti kabančiu ( beždžionių ) tiltu. Bet tokiu ne per baisiu, kad nebūtų labai kiauras ir per daug ekstremaliai siūbuojantis. Būtent toks yra Puvočių kabantis tiltas per Merkio upę. Gražuolis tiltas išnyra tarp medžių einant siauru takeliu palei Merkį.

Versmė ( šaltinis ) Ūlos akis. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Pats vanduo gėlas, minkštas, turtingas mineralais. Vanduo iš šio šaltinio maždaug 67 metrus upeliuku vingiuoja palei Ūlos upę, kol įteka į ją. Vieta labai graži. Pražioje radome apžvalgos aikštelę ant aukšto Ūlos upės skardžio. Beje Ūla – baidarių autostrada – jų ten buvo pilna. Laipteliai žemyn, tiltelis per Ūlą ir takelis veda prie Ūlos akies.

Zervynos – etnografinis kaimas prie Ūlos upės. Besiranganti pagrindinė kaimo gatvė atkartoja Ūlos vingius, nuo jos šakojasi šoninės gatvelės, vadinamos dzūkų ulyčiomis. Jaukios medinės sodybos tebestovi tose pat vietose kaip ir prieš keletą šimtų metų. Kaimą puošia trys mediniai kryžiai, aprišti baltomis prijuostėlėmis. Ši tradicija būdinga  tik Dzūkijai, Varėnos rajono kaimuose. Prijuostėlės rišamos ant kryžių prašant Dievo malonės ar norint padėkoti.

Skroblaus versmės arba Bobos daržo šaltinis. Dzūkijos upeliuko Skroblaus slėnyje teka daugybė šaltinių, maitinančių upelį tyru vandeniu. Bobos daržo šaltinis vienas iš daugelio, bet būtent jis yra Skroblaus upelio ištakos. Kodėl Bobos daržas? Nes anksčiau aplink būdavo daržai, o Margionių kaimo moterys sakydavo, kad boba kūdikius iš šaltinio duobės traukia.

Liškiava – senas dzūkų kaimelis, garsus dėl barokinės Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir buvusio Dominikonų vienuolyno. Bažnyčia šiuo metu restauruojama, bet vis tiek dailiai atrodo. Labai gražiai ir kruopščiai sutvarkyta buvusio vienuolyno aplinka ir pastatai.

Netoliese yra Liškiavos piliakalnis ir alkakalnis ( sujungti takeliu ). Kažkada čia stovėjo medinė pilis. Vėliau pradėta statyti mūrinė, bet nepabaigta, jos griuvėsiai likę iki šių dienų. Nuo piliakalnio, nors ir apaugusio dalį vaizdo užstojančiais medžiais, atsiveria Nemuno ir Liškiavos bažnyčios panorama. Ir girdėjosi giesmės iš Liškiavos bažnyčioje vykusių mišių. Magiška!

Netoli Druskininkų, ant Ratnyčėlės upelio kranto, yra medinių skulptūrų parkas. Tai vieno geriausių Dzūkijos skulptorių, Antano Česnulio sodyba. Joje eksponuojama dalis menininko darbų. Ekspozicija nuolat papildoma naujais darbais. Rūpintojėlių siena – kolekcija skirtingų skulptorių darbų. Visa kita – A. Česnulio rankų darbas. Dalis skulptūrų – interaktyvios – priėjus groja, šoka, skamba, riaumoja. Šis parkas nebuvo įtrauktas į mūsų maršrutą,bet labai džiaugiamės apsilankę -nuostabi vieta.

Tokie mūsų įspūdžiai iš savaitgalio Dzūkijoje. Turintis labai daug ką parodyti kraštas, tad tikrai liko puikių vietų dar vienai savaitgalio kelionei. Vakarą praleidome Druskininkuose, bet apie juos šį kartą nepasakosiu. Ką įdomaus nuveikti ir kur skaniai pavalgyti esu rašiusi šiame tinklaraščio įraše.