Vaikystės takais

Praėjusį savaitgalį Dalius turėjo darbų, o mudu su sūneliu išėjome pramogauti į miestą. Ir pasivaikščiojome labai seniai nelankytais mano vaikystės takais. Žinote, pasaulyje viskas taip greitai keičiasi ir tos pramogos, kurias mūsų vaikai turi šiandien, gerokai pranoksta mūsų vaikystėje turėtas. Bet mūsų vaikams irgi labai smagu pasivaikščioti ten, kur kažkada pramogavo jų mamos. Viena smagiausių ir labiausiai lankomų pramogų vietų mano vaikystėje buvo Vytauto parkas. Kaip aš laukdavau gegužės mėnesio, kada atšils orai ir pradės veikti karuselės. Tad buvo labai smalsu, kaip gi Vytauto parkas gyvena šiandien. O jis, žinokite, beveik nepasikeitęs 🙂 . Ir nors karuselės lapkričio mėnesį jau nebeveikė, buvo labai gera pasivaikščioti ir prisiminti.

Savaitgalis Atėnuose

Ilgas ir labai lauktas savaitgalis Atėnuose pralėkė kaip trumpa akimirka ir aš jau vėl noriu tenai vykti 🙂 . Dar kartą, nors trumpam. Kažkada, rodos dar visai neseniai, su seserimi susitikdavome beveik kasdien. Dabar gi sesers namai yra Atėnuose ir, nors pasaulis  mažas, o mes dideli, susitinkame ne taip ir dažnai.

Į Vilnių traukiniu – valgyti ledų

Mes su Dalium esame vairuojantys žmonės, neįsivaizduojantys savo gyvenimo be automobilio. Ir kai vienas iš šeimos automobilių ėmė ir netikėtai sugedo, mums buvo tikras iššūkis. Tuo labiau, kad automobilio remontas  užtruko netgi labai netikėtai ilgai – beveik dvi savaites.  Taigi griuvo visa mūsų šeimos logistika, organizacija ir kasdienė rutina.

Pavasario belaukiant

Man patinka stebėti po žiemos miego bundančią gamtą. Šį savaitgalį turbūt pirmą kartą šiemet pajutau tą pavasarinę gaivą, kurios taip esu pasiilgusi. Vaikštinėjome tais pačiais takeliais, kur vos prieš keletą savaičių važinėjome rogėmis ir darėme sniego angelus. Ir nors žalumos dar nėra, bet viskas jau pasiruošę žaliajam sprogimui, bereikia tik saulės ir šilumos.

Kalėdų nuotaika 2017.

Kuri gi eglutė gražesnė? Vilniaus, Kauno, o gal Širvintų? Negražių eglučių juk nebūna, tiesa? Svarbiausia – šventinė nuotaika ir šypsenos žmonių veiduose.

Kalėdų nuotaika.

Kalėdinė nuotaika mane aplankė turbūt su pirmom iškritusiom snaigėm. Ir nesvarbu, kad jas vėliau nuplovė lietus. Gruodį, kai vakarais dirbu ilgai, man patinka mano kelias namo. Mūsų rajone būna ramu ir tylu. Važiuoju visada lėtai. Ir man patinka stebėti, kaip kiemuose žybsi lemputės. Kiekvieną savaitę vis daugiau. Žybsi namų stogai, tvoros, eglutės lauke. Pro langus matosi viduje degančios žvakės ir žybsinčios eglutės. Ir savo namų eglutę matau žibant tik įsukus į mūsų gatvę. Taip po truputį Kalėdos pradeda artėti… Pasivaikščiojus po šventiškai pasipuošusį miestą, paragavus Kalėdinių skanumynų ir sutikus Kalėdų senelį, supranti – šventės jau čia.

Kai vasara ateina rugsėjo vidury…

Sekmadienis, beveik rugsėjo vidurys. Lauke saulėta, be vėjo, +26. “Jaučiuosi kaip liepos mėnesį“, sakau, keliaujant link ežero. “Aš tai jaučiuosi kaip Graikijoj“, atsako sūnus. Tikrai, panašiai galima pasijausti, kai plaukioji neįtikėtinai šiltame ežere, o aplinkui jau gelsta medžių lapai.

Vasaros vakarai

Mėgstu vasaros vakarus.  Kad ir kokie ilgi birželio vakarai, net  patys ilgiausi,  nepajunti, kaip vakaras virsta naktim. Pasivaikščiojimai po pievas, vakariniai pasisėdėjimai skanaujant vasaros uogų bei ledų, paukščių ieškojimai, svajojimai, pokalbiai apie ateinančias atostogas…   Ir iš ilgiausio metų vakaro jis pasidaro labai trumpas. Mėgaukimės lietuviška vasara. Trumpa, karšta, gaivia, audringa bei spalvinga.

Velykinis savaitgalis ir žibuoklės

Šiemet kartu su Velykomis atėjo ir pavasaris. Tas tikrasis, kai įkvepi oro ir jauti, kad jis kitoks. Kai saulė šildo taip, kad norisi padėti į šoną pirštines ir šalikus. Tokiomis dienomis norisi vaikščioti miškais bei šlaitais, leisti galvoje pūsti pavasariškiems vėjams. Kad išpūstų visas užsibuvusias per ilgai mintis ir pažadintų iš žiemos miego. Miške žalumos dar beveik nesimato. Bręsta pumpurėliai, žemė padengta pernykščiais lapais. Bet jau čiulba paukščiai ir jauti, kad po tais pernykščiais lapais tikrai bunda nauja gyvybė.

Pasivaikščiojimas Neries pakrante

Pavasario nuotaikos jau sklando ore. Neryje vanduo teka jau visiškai laisvai, o visas upę kaustęs ledas susigrūdęs pakrantėse. Vaikštinėjant nejučiom pradedu dairytis į medžius – gal jau brinksta pumpurėliai. O galvoje pradeda skrajoti mintys apie pavasarį, šiltą orą, būsimas keliones ir žygius.