Mintys, nepriskirtos konkrečiai temai
100 metų žiemos. Tokia begaliniai ilga man buvo šioji. Kai laikas sustoja arba skrenda kažkur pro tave. O tu negali patikėti, kad tai kas vyksta – realybė. Ačiū, kad ši žiema buvo tokia šalta, speiguota ir snieguota. Ta balta spalva aplinkui padėjo neprarasti vilties.
Mes mėgstame pėsčiųjų žygius. Po penkių mėnesių pertraukos dėl karantino, dviejų labai lauktų, bet neįvykusių žygių, mes ir vėl kelyje! Buvau pasiilgusi to pakylėto jausmo starto ir finišo vietoje, tos bendruomeniškumo nuotaikos, kai žygeiviai šypsenomis palaiko vienas kitą.
Jau ne pirmi metai svajoju, kaip gruodžio pradžioje vyksiu į kelionę po kalėdines muges kažkur Europoje. Vaikščiosiu žibančiuose miestuose, ragausiu kvapnų prieskoniais gardintą karštą vyną ir įvairiausius skanumynus. O galbūt nuvyksiu su sūnumi į Laplandiją pasisvečiuoti pas Kalėdų Senelį, kol sūnus vis dar juo tiki. Ir kažkodėl tos svajonės taip ir lieka svajonėmis…Man visuomet galioja taisyklė, kad gyvenimas yra toks, kokį jį pati susikuriu. Tad gal per mažai noriu, jei taip ir lieka kasmet neaplankytos tos kalėdinės mugės? Gal, pildant kitų metų planų ir norų sąrašą, reiktų pradėti nuo gruodžio mėnesio?
Skaityti toliau “Šventinė nuotaika ir atradimai Anykščiuose“
Du gruodžio šeštadienius Rumšiškių liaudies buities muziejus kvietė į Adventinį miestelį. Dažniausiai laukdami Kalėdų lankomės kalėdinėse mugėse, miesto aikštėse prie puošnių eglučių. O šį kartą Rumšiškių muziejus pasiūlė kiek kitaip laukti Kalėdų ir prisiminti senąsias tradicijas, kuomet eglutė būdavo puošiama tik Kūčių vakarą.
Auginate berniukus ir jūsų namai pilni mašinyčių, trasų ir garažų? Negalite atsispirti akimis nenulydėję gatve pravažiavusio senoviško retro automobilio? Ieškote smagaus ir įdomaus muziejaus visai šeimai? Mėgtstate naujus, modernius su interaktyviomis pramogomis muziejus? Važiuokite į Rygą ir aplankykite Rygos automobilių muziejų. Sūneliui šis muziejus buvo pažadėtas mūsų šio rudens kelionės į Latviją metu ir, kai išaušo jo laimės valanda, lėkė į muziejų net pasišokinėdamas.
Druskininkai yra viena mėgstamiausių mūsų šeimos savaitgalio krypčių. Gal dažniau ten važiuodavome žiemą, kuomet, pavargus nuo saulės trūkumo ir darbų, būdavo labai gera pasimėgauti Spa centrų teikiamais malonumais. Beje, aš manau, kad anksčiau (na, dar kai atsiskaitydavome litais), mums visos tos Spa paslaugų ir viešbučių kainos atrodė gerokai priimtinesnės nei šiuo metu. Gal tik taip atrodo, kad žolė žalesnė buvo kažkada… 🙂 . Taigi, praeitą vasarą į Druskininkus vykome liepos mėnesį, tik keletui dienų, ir, turbūt, pirmą kartą Druskininkuose nesinaudojome jokiomis SPA procedūromis, o apsigyvenimui pasirinkome paprastą, patogioje vietoje esantį viešbutuką. Su pusryčiais, kas irgi labai patogu.
Laukėme, laukėme, ir, pagaliau, net Velykoms neatėjus, turime tikrąją žiemą su baltu puriu sniegu. Visa Lietuva be galo be krašto buvo pasiilgusi tokios žiemos. Tai liudija masės žmonių populiariausiose pasivaikščiojimo vietose, iki žolės nučiuožinėti žinomiausi kalniukai ir vaizdas kaip po šturmo Senukų rogučių skyriuje.
Diena tiesiog privalo prasidėti gardžiais pusryčiais, tiesa? Pusryčiaujame kepyklėlėje netoli mūsų hostelio.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje nebuvau nuo vaikystės. Vaikystėje su mama beveik kiekvieną savaitgalį kažkur eidavom. Į spektaklį, muziejų ar parodą. Zoologijos muziejų mėgau labiausiai, eidavom ten bent kelis kartus per metus. Ir po šio savaitgalio apsilankymo supratau, kad jis man vis taip pat patinka :). Ir kad taip pat dažnai ten eisime su sūneliu.
Pasaulis pagal Vaidą
Apie šeimos keliones su vaikais
Privatus žvilgsnis į pasaulį 