Dar vienas muziejus, kurį suplanavome aplankyti šios kelionės metu – Talino laivybos muziejus. Muziejus turi dvi dalis. Pirmoje dienos pusėje važiuojame į vieną muziejaus dalį – Lennusadam seaplane harbour, kuri įsikūrusi hidroplanų angaruose. Bilietus galima nusipirkti iškart į abi muziejaus dalis.
Muziejus įdomus, moderniai ir labai gražiai įrengtas. Ekspozicija prasideda antrame aukšte, einame tiltu, grožimės aplink ir apačioje esančiais laivais, laiveliais, jachtomis bei valtelėmis.
Muziejaus antrame aukšte nemaža karinės technikos ekspozicija. Tai labai patinka mano berniukui. Aš visaip vengiu karinės tematikos jo žaidimuose, bet nepaisant to, kariniai dalykai jį domina. Įvairiausios patrankos buvo patys nuostabiausi eksponatai visame muziejuje. O dar prie jų galima atsisėsti ir pačiam reguliuoti šaunamajį vamzdį. Man tokios ekspozicijos kelia šiurpą. Šiame muziejuje visa tai pateikta gana įspūdingai. Projektoriai ant sienų rodo vaizdus karo tema. Kartas nuo karto prigesta elektra ir pasigirsta atskrendančių karinių naikintuvų garsas.
Svarbiausias muziejaus eksponatas – povandeninis laivas Lembit. Pro ganėtinai nepatogų liuką įeiname į laivo vidų. Tikrai žinau, kad niekaip negalėčiau būti jūreive, o ypač povandeniniame laive. Net čia, muziejuje, viduje to laivo yra šioks toks nejaukus klaustrofobijos pojūtis. O kaip jaustis, kai esi čia uždarytas giliai po vandeniu?
Pirmame muziejaus aukšte taip pat buvo pramogų – plukdėme laivelius, šaudėme, matavomės jūreiviškus drabužius, o Dalius su berniuku netgi pilotavo lėktuvą.
Antrame aukšte yra kavinė, kur labai skaniai papietavome.
Muziejus taip patiko sūneliui, kad vos įkalbėjau išeiti. Pažadėjau kažką nupirkti suvenyrų parduotuvėje. Vaikas išsirinko piratų žiūroną ir raištį ant akies.
Lauke taip pat yra laivų ekspozicija, galima užlipti ir pavaikščioti ant denio. Didžiausias iš jų – ledlaužis Suur Toll. Berniukas, dideliam jo džiaugsmui, rado ir patrankų.
Po muziejaus, pilni įspūdžių, keliaujame namo miegoti pietų miegelio. Berniukas užmiega su žiūronu šalia, piratų raiščiu ant akių ir garsiai išsakyta svajone, kad užaugęs bus kareivis arba piratas.
Pailsėję keliaujame į senamiestį.
Šv. Dvasios bažnyčia viena seniausių Taline. Prie įėjimo – seniausias miesto laikrodis.
Netoliese yra kavinė Maiasmokk. Tai seniausia kavinė ne tik Taline, bet ir visoj Estijoj. Veikia nuo 1864 metų. Taip pat čia yra ir marcipanų bei įvairių saldumynų parduotuvė. Neatsispiriame pagundai šioje kavinėje pasimėgauti kava ir desertais. Desertai labai gardūs, kavinė šurmuliuoja nuo lankytojų gausos, o jos interjerą puošia senos kavinės nuotraukos. Ji beveik nepasikeitusi nuo tų laikų iš nuotraukų.
Olevistė bažnyčia. Ši bažnyčia man krito į akį dar vakar, žvalgantis nuo Toompea kalvos panoraminės aikštelės. Oleviste kažkada turėjo aukščiausios bažnyčios šiaurės Europoje titulą. O kurį laiką net buvo aukščiausias pasaulio statinys.Bokštas tarnavo kaip švyturys privilioti pirklių laivus. Dėl savo aukščio nukentėjo nuo žaibo. Taip pat jį buvo nuniokoję gaisrai. Šiandien Oleviste – vienas pagrindinių Talino simbolių.
Į bokštą galima užlipti. Aš labai noriu, bet nerandu bendraminčių. “ Ko ten lipti, apžiūrėsim miestą nuo Margaritos bokšto“ , “juk buvom panoraminėj aikštelėj“, “ nespėsim į laivybos muziejų, nėra laiko“, “ kur dėti berniuką, juk su juo nelipsi“. Tokia argumentų gausa, o ir tikrai laikas spaudžia, nes ketiname eiti į laivybos muziejaus antrą dalį.
Laivybos muziejaus antroji dalis įsikūrusi Storosios Margaritos bokšte. Šis storulis bokštas stovi šalia įėjimo į senamiestį. Skaičiau įvairių jo vardo istorijų. Gal jis taip pavadintas, nes miesto siena šioje vietoje storiausia ir tvirčiausia. O gal pavadintas kažkokios galingos patrankos garbei. O gal pavadintas bokšte dirbusios storos virėjos vardu.
Bokšte per kelis aukštus išsidėsčiusi laivybos muziejaus ekspozicija. Ši muziejaus dalis skiriasi nuo ryte lankytos. Ten modernioji ir interaktyvioji dalis, o čia senoji. Bet tikrai įdomi. Įvairiausi laivų ir švyturių modeliai, seni žemėlapiai, jūreivystės instrumentai, narų kostiumai ir įvairūs kiti eksponatai, pasakojantys laivybos istoriją.
Muziejus labai patiko berniukui. Ilgiausiai užsibūdavo prie laivų modelių. Klausinėjo ir kūrė istorijas – kas plaukė, kodėl plaukė ir kada. O viena istorija ne tokia sena ir labai liūdna. 1994 metais, plaukdamas iš Talino į Stokholmą, nuskendo didžiulis 9 aukštų keltas Estonia. Turėjau pasakoti šią istoriją berniukui dar ir dar kartą. 
Užlipome pasižvalgyti į Storosios Margaritos bokšto viršų.
Po muziejaus atėjo laikas vakarienei. Čia mūsų nuomonės šiek tiek išsiskyrė, nes vyrukai norėjo picos, aš norėjau estiškų patiekalų. Bet radome kompromisą ir nugalėjo pica :), ( estiški patiekalai man buvo pažadėti rytojui ). Labai gardžiai pavakarieniavome Šv. Kotrynos skersgatvyje esančiame itališkame restoranėlyje.
O pakeliui namo užsukome į trečiają Toompea kalvos panoraminę aikštelę pasigėrėti vakarėjančio miesto vaizdais.
Labanakt Oleviste, galvoju apie tave ir dar sugrįšiu :).
Privatus žvilgsnis į pasaulį 