Visos pasaulio jūros ir vandenynai mums šią vasarą sutilpo į Baltijos jūrą. Saulkrasti kurorto paplūdimiai Latvijoje mums buvo tobuli. Tuščia ir ramu, jūra švari ir skaidri, ilgai negilu, tad saugu maudytis vaikams. Gyvenome šiek tiek toliau nuo kurorto centro, tad mėgavomės visiška ramybe. Apie tokias atostogas svajojau. Be žmonių, be šurmulio, tik gamta, jūros ošimas, dangų remiančios pušys, ilgi pasivaikščiojimai pajūriu. Visa tai radau Saulkrasti.
Saaremaa – didžiausia Estijos sala ir trečia pagal dydį Baltijos jūroje esanti sala. Šią salą prisiminsiu kaip vėjų, kadagių, malūnų ir laukinių Baltijos pakrančių salą. Šiaurės salą, nes iki šiol lankiausi tik pietų Europos šalių salose. Ramybė, žaluma ir begaliniai jūros toliai. Uolos ir akmenys, švyturiai ir vėjai. Važiuojant salos keliukais, kartais gali nesutikti nei vieno automobilio 🙂 . Kelios dienos šioje saloje prabėgo gal per greitai, tad liko nepamatytų vietų. Bet juk nebūtina visko aprėpti, ar ne?
Šių metų atostogoms turėjome susikūrę didelių planų dar metų pradžioje. Ir, kaip turbūt nutiko daugeliui, visi planai ir suplanuoti maršrutai sužlugo ir nusikėlė neribotam laikui. Nors situacija šiuo metu ir geresnė, bet tokia nestabili, kad nieko labai iš anksto planuotis nesinori. Taigi, atostogas planavome paskutinę minutę, žvalgydamiesi į artimas šalis, kur šiuo metu yra saugu. Į Estijos pajūrį, Parnu kurortą ir Saaremaa salą, norėjau jau senokai, tad šią kryptį ir pasirinkome šioms trumpoms vidurvasario atostogoms.
Skaityti toliau “Paskutinės minutės atostogos. Parnu ir Soomaa.“
Mes mėgstame pėsčiųjų žygius. Po penkių mėnesių pertraukos dėl karantino, dviejų labai lauktų, bet neįvykusių žygių, mes ir vėl kelyje! Buvau pasiilgusi to pakylėto jausmo starto ir finišo vietoje, tos bendruomeniškumo nuotaikos, kai žygeiviai šypsenomis palaiko vienas kitą.
Merkinė – vienas seniausių Lietuvos miestelių, įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje, supamas Dzūkijos miškų ir puikaus kraštovaizdžio. Tai senoji Dzūkijos sostinė, kryžiuočių aprašymuose minima nuo 1377 metų. Čia apsistodavo senieji Lietuvos ir Lenkijos valdovai, vyko kovos su kryžiuočiais. Merkinėje mes pradėjome savo savaitgalio kelionę po Dzūkijos nacionalinį parką, tikėdamiesi gražių gamtos vaizdų, ilgesnių pasivaikščiojimų ir atradimų. Automobilį pasistatėme Merkinės centrinėje aikštėje ir užsukome į lankytojų centrą pasiimti žemėlapio bei apžiūrėti moderniai įrengtos ekspozicijos.
Gražų ir saulėtą gegužės sekmadienį išvykome į kelionę po Ukmergės kraštą, o tiksliau – po dvarus, kuriais turtingas Ukmergės rajonas. Aplankėme šešis dvarus padarydami ratą, vadinamą Ukmergės dvarų žiedu. Visi dvarai skirtingi, vieni sutvarkyti ir išpuoselėti, kiti tvarkomi arba apleisti, dar kiti – nelabai laukiantys lankytojų. Buvo įdomi diena, nemažiau įdomu buvo ieškoti informacijos apie dvarų istoriją.
Pakalniškių pažintinis takas prasideda nuo Pakalniškių piliakalnio ir veda iki Girionių parko. Tako ilgis 3 km, jis nėra žiedinis, tad suvaikščiojus pirmyn/atgal jau gaunasi visai neblogas 6 kilometrų žygis. Tako maršrutas gana kalvotas, o dar įkopus į Pakalniškių piliakalnį, žygis jau tampa ne pasivaikščiojimu, o visai neblogu sportu gryname ore.
Anksčiau lankydamiesi Kačerginėje, keliaudavome jos kvepiančiais pušynais Šaltinių taku iki Pyplių piliakalnio. Šį kartą žygį pradėjome nuo Pyplių piliakalnio ir keliavome Nemuno pakrante vedančiu pėsčiųjų ir dviračių taku iki Kačerginės miestelio.
Skaityti toliau “Pyplių piliakalnis ir takas Nemuno pakrante“
Vieną vasario šeštadienį mes išsiruošėme į taip lauktą pirmąjį šio sezono pėsčiųjų žygį. Tai jau trečiasis mūsų įveiktas žygis. Šį kartą vėl rinkomės trumpiausią maršrutą, tačiau jis buvo ilgiausias iš mūsų nueitų. Ir jį pavyko įveikti greičiau nei ankstesnius žygius, taigi, kaip žygeivių šeima,po truputį tobulėjame. Nors, tenka pripažinti, kad būna sunkumo akimirkų antroje žygio pusėje 🙂 .
Jau ne pirmi metai svajoju, kaip gruodžio pradžioje vyksiu į kelionę po kalėdines muges kažkur Europoje. Vaikščiosiu žibančiuose miestuose, ragausiu kvapnų prieskoniais gardintą karštą vyną ir įvairiausius skanumynus. O galbūt nuvyksiu su sūnumi į Laplandiją pasisvečiuoti pas Kalėdų Senelį, kol sūnus vis dar juo tiki. Ir kažkodėl tos svajonės taip ir lieka svajonėmis…Man visuomet galioja taisyklė, kad gyvenimas yra toks, kokį jį pati susikuriu. Tad gal per mažai noriu, jei taip ir lieka kasmet neaplankytos tos kalėdinės mugės? Gal, pildant kitų metų planų ir norų sąrašą, reiktų pradėti nuo gruodžio mėnesio?
Skaityti toliau “Šventinė nuotaika ir atradimai Anykščiuose“
Pasaulis pagal Vaidą
Apie šeimos keliones su vaikais
Privatus žvilgsnis į pasaulį 