100 metų žiemos. Tokia begaliniai ilga man buvo šioji. Kai laikas sustoja arba skrenda kažkur pro tave. O tu negali patikėti, kad tai kas vyksta – realybė. Ačiū, kad ši žiema buvo tokia šalta, speiguota ir snieguota. Ta balta spalva aplinkui padėjo neprarasti vilties.
Šią žiemą supratau, koks skausmingas ir sunkus gali būti laukimas ir nežinomybė. Kaip žmogus nepraranda vilties, kai rodos nebelieka net paskutinio šiaudo. Koks svarbus šeimos palaikymas ir parama. Nors šeima gali būti už kelių tūkstančių kilometrų, bet ištikus bėdai, tampame vienas kumštis.
Tokia buvo šios žiemos realybė. Kai kiekviena slenkanti minutė ar valanda trunka amžinybę. Iki kol sužibo viltis. Nedrąsiai bandau tikėtis, kad blogiausia jau praeityje. Vėl galime ramiau atsikvėpti, šypsotis ir džiaugtis gamta.
Gražaus Pavasario! Būkite visi sveiki! Apkabinkite brangiausius!
Privatus žvilgsnis į pasaulį 
žiūriu aš į jūsų gražias žiemines nuotraukas ir seilė tįsta.. sėdžiu namie su gripu, niekur negaliu eiti, o taip gražu už lango, tos pusnys.. taip ir norisi į kokią įkristi. turiu progą pasieškoti tinkamos avalynės, su kuo jūs vaikštote žiemą?