Mes mėgstame pėsčiųjų žygius. Po penkių mėnesių pertraukos dėl karantino, dviejų labai lauktų, bet neįvykusių žygių, mes ir vėl kelyje! Buvau pasiilgusi to pakylėto jausmo starto ir finišo vietoje, tos bendruomeniškumo nuotaikos, kai žygeiviai šypsenomis palaiko vienas kitą.

Žygio “Nemuno kilpomis“ starto ir finišo vieta buvo Pociūnų aerodromas. Žygio dalyviai taip pat turėjo galimybę paskraidyti nedideliais lėktuvėliais. Tad lėktuviukai kilo ir leidosi nuolat, buvo smagu stebėti. Skristi tai tikrai neskridau, nes aš geriau jaučiuosi būdama ant žemės 🙂 .

Siekiant užtikrinti dalyvių saugumą, starto laikai buvo padalinti į keturis skirtingus laikus, tarp kurių buvo 30 minučių tarpai. Taigi mes, vidutiniškai ankstyvą šeštadienio rytą, jau buvome Pociūnų aerodrome. Gavę dalyvio apyrankes, vandens bei žemėlapį, pradėjome savo žygį. Ankstesniuose žygiuose visada rinkdavomės mažiausią atstumą, nes kartu žygiuodavo ir sūnelis. Šį kartą sūnus pasitempė kojytę ir gydytojai patarė riboti fizinį krūvį. Taigi, kokį žygio atstumą rinktumėtės tiktai sau? Pasirinkimo buvo nemažai – 11, 19, 26, 34 ir 50 km. Mes, šiek tiek pasvarstę ir paabejoję, pasirinkome aukso viduriuką – 26 km.

Žygio trasa vedė gražiais miškais, kvepiančiais pušynais. Keliavome ir pro nedidelius kaimelius ir geltonuojančius bręstančių javų laukus. Kraštovaizdis buvo gražus, karts nuo karto pasimatydavo ir Nemuno vingiai. Buvo penki tarpiniai sustojimai. Tarp pirmų dviejų buvo šiek tiek virš 3 kilometrų , o jau tarp likusių trijų atstumai buvo apie 6 kilometrai. Punktuose buvo vandens, arbatos , užkandžių, o viduriniajame – karšta košė. Smagu, kad nebuvo vienkartinių indų, žygio dalyviai turėjo savo daugkartinius indus.

Startavome su pakilia nuotaika. Žygio tempą laikėme pakankamai greitą, su sustojimais turėjome užtrukti apie 6 – 7 valandas. Aš save laikau gana sportiškos formos, daug keliaujančiu ir nemažai vaikščiojančiu žmogumi. Taigi, galvojau aš, ką gi reiškia tie 26 kilometrai? Lengvai ir smagiai viskas turėtų pavykti. O įvyko taip, kad šio žygio metu apie save sužinojau šį tą naujo ir supratau, kad savo sportinę formą dar reikia gerokai koreguoti. Kokia laimė, kad užteko proto ir nepasirinkome ( čia Daliaus dėka ) eiti 34 kilometrų. Pirma žygio dalis tikrai ėjosi lengvai. Pietų punkte jau buvome nuėję 15 kilometrų. Ir jautėmės dar pilni jėgų. Bet čia ilgiau pailsėjome, atgaivinome pėdas, Dalius gavo pagalbą punkte ir pavargę raumenys buvo išpurkšti specialiu purškalu. Po tokio poilsio, atgavę jėgas ir pakylėti tęsėme žygį toliau. Daliui pasidarė sunkiau jau einant 18 kilometrą. Labai nenustebau, laikiau save gerokai ištvermingesne. Na, bet ilgai nedžiūgavau. Man keisti jausmai prasidėjo einant maždaug 21 kilometrą. Ne, aš nepadusau, neprisitryniau pūslių ir nieko nepasitempiau. Tik, atsirado kažkokie keisti raumenys, kurių anksčiau neturėjau, ir juos pradėjo skaudėti. Žygio tempas gerokai nukrito, sustojimų dažnėjo… Paskutiniai kilometrai iki finišo buvo labai sunkūs. Bet, vis dėlto, mes finišavome ir netapome “krituoliais“, kaip vadinami nebaigę žygio dalyviai. Žygio organizatoriai atsiunčia transportą parvežti “krituolių“.

Tas saldus pergalės jausmas finiše! Kai kojos jau nebelaiko, bet medalius ir diplomus juk reikia nufotkinti 🙂 .

Šis išbandymų žygis, beje, vyko per mūsų vestuvių metines. Neblogas būdas paminėti, ar ne? Visai kaip mūsų gyvenimas, ne rožėmis klotas tai jau tikrai. Ir mes dar žygiuosim, tik raumenukus truputi pastiprinsim.

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.