Vieną vasario  šeštadienį mes išsiruošėme į taip lauktą pirmąjį šio sezono pėsčiųjų žygį. Tai jau trečiasis mūsų įveiktas žygis. Šį kartą vėl rinkomės trumpiausią maršrutą, tačiau jis buvo ilgiausias iš mūsų nueitų. Ir jį pavyko įveikti greičiau nei ankstesnius žygius, taigi, kaip žygeivių šeima,po truputį tobulėjame. Nors, tenka pripažinti, kad būna sunkumo akimirkų antroje žygio pusėje 🙂 .

Šiame žiemos žygyje Varėnos miškais buvo galima rinktis iš trijų ilgių maršrutų – 14km, 23km ir 32km. Dalyvių buvo tikrai daug, viso žygiavo 6000 žmonių. Bet prie registracijos didelių eilių nebuvo, tad vidutiniškai ankstyvą šeštadienio rytą, gavę žemėlapius, dalyvio apyrankes ir buteliukus vandens, pradėjome savo žygį.

Trumpiausio, 14 kilometrų, žygio maršrutas vedė per Žiežulo girią, pro miškais apgaubtus Žiežulo ir Ilgio ežerus, nedidelius Girežerio ir Moliadugnio kaimelius ir sugrįžo atgal į Varėną.

Pirmoji žygio dalis buvo maloni ir smagi. Miškas aplink buvo kvepiantis ir gražus, oras gaivus ir šiltas. Debesys buvo pilki ir grasino lietumi, kaip ir visa mūsų šių metų “žiema“. Tačiau nelijo ir eiti buvo gera. Sūnus, kaip visada entuziastingai nusiteikęs žygio pradžioje, aplakstė aplink taką esančius samanotus miško plotus, išbandė kelyje rastus treniruoklius ir čiuožynes. Prie ežero radome poilsio aikštelę ir, dar anksčiau nei priėję pirmą poilsio punktą,sustojome užvalgyti. Papildę savo jėgas tęsėme žygį toliau.

Netrukome prieiti ir pirmą poilsio punktą, kur gavome antspaudus į žygeivio pasus bei karštos arbatos. Noriu pasidžiaugti ir pagirti žygio organizatorius, kad šio žygio metu nebuvo naudojami vienkartiniai indai. Visų žygio dalyvių buvo paprašyta pasiimti savo indus. Mes, į ankstesnius žygius visada pasiimdavę savo indus, šį kartą sugebėjome juos užmiršti ir palikti namuose. Bet organizatoriai gelbėjo ir tokius užuomaršas kaip mes. Visiems, pamiršusiems savus indus, buvo paskolinti daugkartinio naudojimo indai, kuriuos į žygio pabaigą reikėjo grąžinti surinkimo punkte.

Antroji žygio dalis nebuvo tokia maloni. Ir dėl to kalta mūsų nuostabioji šių metų žiema. Nes pradėjo gana stipriai ir nemaloniai lyti. Žinoma, nėra blogo oro, tik bloga apranga. Ir mūsų apranga mus sėkmingai apsaugojo nuo lietaus. Bet vis tiek – žygiuoti jau nebuvo taip smagu, o ir purvas bei sunkiau praeinamos vietos pasitaikydavo dažniau. Nuostabi antros žygio atkarpos dalis buvo kitame poilsio punkte gautas karštas sultinys ir duona. Kokio skanumo jie buvo! Rodos ir lietus mažesnis ir nebe toks nemalonus 🙂 .

Paskutinieji žygio kilometrai paprastai būna sunkiausi vaikui, tačiau šį kartą juos įveikėme su vėjeliu 🙂 . Sutikome iš 23 kilometrų maršruto sugrįžtantį dėdę Julių ir sūneliui įsijungė rezervinės jėgos ir antras kvėpavimas. Vos spėjome skuosti iš paskos 🙂 .

Taip mūsų pėsčiųjų žygių medalių ir diplomų kolekcija pasipildė dar vienu apdovanojimu. Kol kas ilgiausiu iš visų turimų. Tokie įveikti žygiai įkvepia ir mes jau laukiame kito. Ir tada jau rinksimės ne patį trumpiausią kaip iki šiol, bet šiek tiek ilgesnį maršrutą. O aš planuoju truputi atsiskirti nuo šeimos ir įveikti dar ilgesnę atkarpą. Kaip gi mums visa tai pavyks – būtinai papasakosiu.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.