Šventinė nuotaika ir atradimai Anykščiuose

Jau ne pirmi metai svajoju, kaip gruodžio pradžioje vyksiu į kelionę po kalėdines muges kažkur Europoje. Vaikščiosiu žibančiuose miestuose, ragausiu kvapnų prieskoniais gardintą karštą vyną ir įvairiausius skanumynus. O galbūt nuvyksiu su sūnumi į Laplandiją pasisvečiuoti pas Kalėdų Senelį, kol sūnus vis dar juo tiki. Ir kažkodėl tos svajonės taip ir lieka svajonėmis…Man visuomet galioja taisyklė, kad gyvenimas yra toks, kokį jį pati susikuriu. Tad gal per mažai noriu, jei taip ir lieka kasmet neaplankytos tos kalėdinės mugės? Gal, pildant kitų metų planų ir norų sąrašą, reiktų pradėti nuo gruodžio mėnesio?

Šių metų gruodis pralėkė šuoliais, buvo kupinas darbų, reikalų ir pramogų. Nejučia, staiga ir per greitai, su neiškeptais meduoliais ir vos suspėta papuošti kalėdine eglute atkeliavo Kalėdos. Ir tada mane ištiko kalėdinė karštinė ir skuodėme lankyti kalėdinių mugių Lietuvos miestuose. Ragavome ir to kvepiančio vyno, ir įvairiausių skanumynų. Net Kalėdų senelio rezidencijoje pavyko apsilankyti ir sūnus galėjo pabendrauti su seneliu bei padeklamuoti jam asmeniškai eilėraštuką apie žiemą. Tarp kitko – lyti per Kalėdas yra mažų mažiausiai begėdiška, gerbiamoji Žiema, prašau daryti išvadas ir pasitaisyti.

Kalėdų senelį mes suradome jo rezidencijoje, šiemet įsikūrusioje Anykščiuose. Tad be visų kalėdinių reikalų, dar spėjome aplankyti medžių lajų taką, pasitreniruoti žiemos žygiams keliaujant Šventosios pažintiniu taku bei apsilankyti siauruko muziejuje.

Siauruko muziejus netikėtai nustebino ir labai patiko. Apžiūrėjome garvežius ir traukinius – galima įlipti į vidų ir paspaudyti mygtukus ir rankenėles ( tobula berniukams 🙂 ) . Važiavome drezina ir klausėmės gido pasakojimų apie senovinius traukinius, stotis, keliones ir keleivius. Buvo tikrai šaunu, labai patiko sūnui, ypač drezina, garvežiai ir gidas, kuris, sūnaus vertinimu, pasakojo “labai nenuobodžiai “

Iki medžių lajų tako galima atvažiuoti automobiliu. Arba galima keliauti pažintiniu taku, grožintis Šventosios upe, Anykščių šileliu ir gerokai pramankštinti kojas ir sušilti. Nuo viešbučio SPA Vilnius Anykščiai prasideda Šventosios pažintinis takas, vedantis Šventosios upės pakrante per Anykščių šilelį iki medžių lajų tako. Atgal galima grįžti tuo pačiu keliu arba beveik lygiagrečiai vedančiu asfaltuotu taku, kuriuo vasarą turistus iki lajų tako veža traukinukas. Padarius tokį ratuką, būsite nukeliavę apie 10 kilometrų, jausitės žvalūs, pasportavę ir sudeginę puse kalėdinių mugių ir vaišių kalorijų.

Po žiemos žygių ir kitų veiklų visada nori šilto gardaus maisto jaukioje aplinkoje. Šį kartą Anykščiuose atradome dvi nerealias vietas, į kurias mielai sugrįšime dar kartą.

Gastrobaras Perino food&vine. Čia ragavome puikaus ir sodraus skonio itin šildančios chilli con carne, brusketas su kumpiu ir sūriu, penne ir gnocchi. Restoranėlyje dominuoja itališka virtuvė, patiekalai puikaus skonio ir aptarnavimas labai malonus.

Ar žinojote, kad Anykščiai turi miniatiūrinį senamiestį, kuriame yra kelios mažutės akmenimis grįstos gatvelės ir dailūs mediniai namukai? Viename tokių namukų įsikūręs mažytis restoranėlis 5 Taškai. Nedidelis meniu siūlo itališkos virtuvės patiekalus – rankų darbo makaronus, gnocchi ir ravioli. Kava patiekiama itališkame kavinukyje, o tiramisu – tiesiog tobulo skonio. Šis mažytis restoranėlis šildo net tik maistu, bet ir jaukumu, kvapais ir nuotaika, kurią pajunti vos tik įėjus ir prisėdus prie vieno iš vos kelių čia telpančių stalelių.

Tokios buvo mūsų Kalėdos. Su lietuviškomis mugėmis, seneliu Kalėda, žygiais ir gardžiais atradimais. Laukiame Naujų Metų, naujų kelionių ir kas žino, gal ir tų žibančių kalėdinių mugių kitais metais 🙂 .