Man jau seniai norėjosi sudalyvauti organizuotame pėsčiųjų žygyje – su nustatytu maršrutu, užsibrėžtais įveikti kilometrais – ir pajusti tą bendrą žygeivišką atmosferą, kuomet susirenka daugybė pėsčiųjų žygių mylėtojų.

Todėl pasiūliau savo šeimai, ji pasvarsčiusi sutiko ir mes prisiregistravome į rugsėjo mėnesio Trenkturo organizuojamą žygį Coastline Trek Klaipėda. Pėsčiomis pajūriu – turėtų būti puiku, tiesa?

Buvo galima rinktis įvairaus ilgumo maršrutus: 13km, 25km, 40km, 60km ir netgi 100km trasas. Mes, kaip dalyvaujantys pirmą kartą, rinkomės šeimoms su vaikais ir pradedantiesiems žygeiviams rekomenduojamą 13 kilometrų maršrutą. Turėtų būti visiškai lengvai įveikiamas smagus pasivaikščiojimas pajūriu 🙂 . Tai ir  pažadėjau savo šeimai 🙂 .

Starto laikas pasirinkusiems šį maršrutą buvo tikrai ilgas – nuo 7 ryto iki 14 valandos, tad mes ramiai išvažiavome iš Kauno vidutiniškai ankstyvą šeštadienio rytą. Atvykus į Klaipėdą, pastatėme automobilį ir pėsčiomis patraukėme link senosios perkėlos. Žygio starto ir finišo vieta buvo sveikatingumo ir sporto bazė Smiltynėje. Šiek tiek nerimavau, kad nebūtų didelių eilių prie kelto ar prie registracijos. Bet viskas buvo puiku: prie kelto nebuvo jokios eilės ar grūsties, visi ėjo su šypsenomis veiduose.

Registracijos vietoje taip pat nesusidūrėme su eilėmis. Gavome žygeivio apyrankę, žemėlapį, žygeivio pasą, kur turėsime užsidėti antspaudus tarpiniuose punktuose. Taip pat, kiekvienam po buteliuką vandens. Truputi pailsėję ir pasidžiaugę smagia atmosfera starto ( o taip pat ir finišo ) vietoje, suvalgę po nedidelį sumuštinuką, pradėjome savo pajūrio žygį.

Pradžioje ėjome rudenėjančiu mišku, paskui išsukome į krantinę prie jūrų muziejaus ir nuo jo jau sukome link jūros. Eiti mums nesigavo greitai, nes stojome pasigrožėti gamtos grožiu, pasidairyti į laivus, pasisveikinti su sutiktomis avytėmis.

Oras buvo geras – nors ir apsiniaukę, bet nešalta. Išėjus į pajūrį, mus pasitiko audringa ir pasišiaušusi Baltija bei stiprus vėjas. Ant kranto išmesta sudužusi jachta priminė, kokia kartais žiauri ir negailestinga gali būti jūra.

Žygiuojant pajūriu supratome, kad mes, būdami patyrę ir rūpestingi keliaujančio vaiko tėvai, sugebėjome į žygį nepasiimti maisto. Nes tuos nedidelius sumuštinukus, kuriuos įsidėjome, suvalgėme starto vietoje. Mano sūnus labai greitai išdegina kalorijas. O ir ne vien tik eina tuos pasirinktus kilometrus, bet dar antra tiek aplaksto aplinkui, rinkdamas pagalius ir kriaukles, lipdamas į gelbėtojų bokštelį bei karstydamasis vaikų žadimų aikštelėse.

Labai džiaugėmės priėję pirmą tarpinį žygio punktą, kur užsidėjome antspaudus į pasus, taip pat čia turėjo būti vanduo, arbata ir Corny javainių batonėliai žygeiviams. Vanduo ir arbata buvo, tačiau nebuvo Corny, kas buvo nemažas nusivylimas vaikui. Laimė, šalia veikė paplūdimio kioskelis, kur buvo galima nusipirkti maisto 🙂 .

Atstatę kalorijų atsargas, galėjome tęsti žygį toliau. Vėl nėjome greitai, stojome pailsėti ir pasimėgauti jūra,vėju ir bangomis.

Antroje žygio dalyje maršrutas nusuko nuo pajūrio ir atvedė į antrą tarpinę stotelę. Čia jau buvo ne tik arbatos ir vandens, bet ir obuolių bei Corny javainių. Tad ši stotelė buvo tikras lobis ir paspirtis tęsti žygį toliau.

Tolimesnis žygio maršrutas vedė gražiu pajūrio mišku. Čia susijungė keli maršrutai ir sutikome nemažai sugrįžtančių iš ilgesnių distancijų, kurie savo žygį pradėjo gerokai anksčiau nei mes. Čia, antrojoje žygio dalyje, supratome, kad labai gerai pasirinkome būtent šį, trumpiausią maršrutą. Nes iš visų mūsų, tik aš viena tuo metu kalbėjau, jog būčiau galėjusi įveikti ir tuos 25 kilometrus 🙂 .

Paskutiniai žygio kilometrai vedė Smiltynės krantine bei pro jachtų uostą. Finišą rodantys plakatai įkvėpė nepasiduoti ir sėkmingai užbaigti žygį.

Pasiekę finišą mes gavome dovanų, diplomą ir medalį. Tai buvo puiki akimirka ir įkvėpimas tolimesniems žygiams. Smagu buvo prisėsti ant minkštasuolių ir stebėti žmones. Pavargusius, bet laimingus, savo kilometrus įveikusius, pasipuošusius medaliais su skirtingų spalvų juostelėmis. Kiekvienas atstumas turėjo savo spalvą (mūsiškis buvo žalias). Nemažai dalyvių ėjo su savo keturkojais augintiniais – labai smagu, kad ir kiekvienas žygį įveikęs šuo gavo po medalį ir dovanų.

Nakvoti mes likome Klaipėdoje, o gaivų sekmadienio rytą pradėjome tradicija tapusiais vėlyvaisiais pusryčiais restorane Monai bei pasivaikščiojimu po mylimą miestą.

Klausiu sūnaus – ar sutiktų dalyvauti dar viename panašiame žygyje. Tikrai taip, tik su viena sąlyga – kad pasiimsime maisto ir dažniau stosime užvalgyti 🙂 . Artimiausias Trenkturo žygis – jau spalio mėnesį. Kas nori kartu ? 🙂 .

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.