Kai praeitą vasarą lankėme Tytuvėnų vienuolyno ansamblį, poilsiui ir maudynėms nuvykome prie Bridvaišio ežero. Tą šiltą vasaros dieną ežero pakrantė ir poilsiavietė buvo pilnutėlė žmonių. Tada pasibuvome trumpai – tiesiog šiek tiek atsipūsti ir išsimaudyti. O kai atvykome prie Bridvaišio ežero šio ankstyvo pavasario savaitgalį, ežeras mus pasitiko ramus ir tylus, vienišas laukiantis vasaros ir lankytojų gausos.

Ir man daug labiau patiko šis ežeras dabar, pavasarį, kai buvome tik mes, ežeras ir vieniša gulbė, atplaukusi su mumis pasisveikinti. Bridvaišio ežero pavadinimas siejamas su dviem žodžiais: briedžių vaišės. Pasakojama, kad senovėje aplink ežerą esančiuose miškuose gyveno daug briedžių ir jie eidavo atsigerti tyro ir vėsaus ežero vandens. Kas žino, gal ir dabar aplink esančiuose miškuose dar gyvena vienas kitas briedis ir taip pat ateina atsigerti. Prie ežero yra kur pasivaikščioti, galima nueiti iki Bridvaišio piliakalnio ir tiltu nueiti į vieną iš ežero salų.

Giliaus ežeras – antrasis iš dviejų Tytuvėnų miestelį siekiančių ežerų. Ežerą supa miškai ir pelkėtos pievos, kuo mes netrukome įsitikinti, norėdami apeiti ežerą ratu. Giliaus ežeras susiformavo prieš 14 tūkstančių metų, po ledynmečio, kuomet ištirpo šioje vietoje po žeme buvęs didžiulis ledo luitas. Apie ežero atsiradimą yra ir legenda, kuri pasakoja, kad Gilius tiesiog atūžęs oru ir užkritęs ant čia augusio miško. Tuo įsitikino ir žvejai, kurių tinklai suplyšdavo, užkibę už ežere esančių medžių viršūnių. Giliaus ežeras yra šaltesnis už kitus dėl į jį įtekančių gausybės šaltinių. Dar skaitėme, kad ežerui būdinga žalsva vandens spalva dėl  jo gelmėse gyvenančių žaliųjų dumblių. Mes ežerą matėme įprastos melsvos spalvos, tikriausiai dumbliai suaktyvėja ir ežerą nuspalvina vasaros metu.

Aplink ežerą galima apkeliauti Giliaus ežero pažintiniu taku. Pakeliui yra poilsio vietų, paplūdimių ir lieptelių į ežerą. Tiesa, geriau tai daryti sausesniu metų laiku, o ne ankstyvą pavasarį. Nes, kaip ir minėjau, dėl ežerą supančių pelkėtų pievų, apeiti jį ratu sausiems, neavint žvejo batų, nėra galimybių.

Per drėgniausią tako vietą yra nutiestas medinių lentų takas, kuris baigiasi vis dar tokioje pat drėgnoje vietoje. Šioje vietoje matosi du ežerai – Gilius ir Apušys, o juos skiria išmontuoto geležinkelio pylimas, dabar virtęs dviračių taku. Šiuo pylimu galima apeiti drėgniausią tako vietą ir vėl sugrįžti prie ežero. Bet ankstyvą pavasarį takelis, vedantis atgal prie Giliaus, buvo dar šlapesnis nei pieva prie ežero.

Nors ratu apeiti Giliaus mums ir nepavyko, buvo tikrai smagu pasivaikščioti, papietauti vienoje iš poilsiaviečių. Sūneliui labai patiko visur šalia takelių telkšantis vanduo: buvo galima įvairiais pagaliais matuoti gylį, mėtyti į vandenį akmenukus. Sutikome varlyčių, o užlipus ant tiltelių atplaukė antys, tikriausiai tikėdamosis būti pavaišintos.

Būtų įdomu atvykti šiltuoju metų laiku ir pamėginti apeiti visą ežerą. Tik įdomu kaip su matomumu, nes visa pakrantė gausiai apaugusi meldais, tad ar vasarą, jiems subujojus, nesijauti lyg eitum kokiu džiunglių taku, nematydamas apylinkių grožio? Ir, žinoma, vieta drėgna, tad tikriausiai ir uodų nemažai.Na, o pavasaris pats tinkamiausias metas vaikščioti miškais, paežeriais ir pažintiniais takais. Tad kraukime iškylų krepšius, nepamirškime fotoaparatų ir pirmyn į žygius .

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.