Karmazinų pažintinį taką aplankėme vieną gana apniukusį spalio savaitgalį. Šešių kilometrų ilgio takas yra Neries regioniniame parke, Velniakampio kraštovaizdžio draustinyje. Prie tako yra keli privažiavimai ir kelios automobilių stovėjimo aikštelės skirtingose vietose, žemėlapį galima rasti Neries regioninio parko svetainėje.

Automobilį paliekame aikštelėje, esančioje šalia Karmazinų pilkapyno. Tad pažintinio tako maršrutą pradedame apžiūrėdami didžiausią Vilniaus apylinkėse – Karmazinų pilkapyną. Šioje vietoje randame pažintinius stendus, pasakojančius apie senovės lietuvių laidojimo papročius, o paėjus toliau – ir žemės kauburėlius – atkurtus pilkapius.

Ties pilkapiais pažintinis takas šakojasi dviem kryptim – viena veda prie Neries upės, o kita – mišku vingiuojanti pažintinio tako dalis. Mes  pradėjome nuo tako mišku, o atgal sugrįžome palei upę vedančiu taku. Bet kurią kryptį pasirinkus, viską pamatysite, nes takas žiedinis, tad apsukę ratą sugrįšite į starto vietą.

Mūsų maršrutas vedė labai gražiu, drėgme ir rudeniu kvepiančiu mišku. Labai mėgstu tokius pasivaikščiojimus. Galėčiau eiti ir eiti, dešimtis kilometrų. Gamta buvo visiškai rudeniška, bet dėl šių metų itin šilto rudens dar aptikome ir prabėgusios vasaros ženklų.

Viduryje maršruto miško takelis pereina į žvyrkelį, tad nedidelę dalį maršruto tenka eiti juo. Bet ta atkarpa mums neprailgsta ir greitai vėl pasukame miško taku. Netrukus prieiname Velniakampio skardį. Šis 60 metrų aukščio skardis yra aukščiausias Neries vagos skardis. Pasigėrėję nuo jo atsiveriančia Neries slėnio panorama, laipteliais leidžiamės prie upės. Tolesnė pažintinio tako dalis veda Neries pakrante,  maršrutas tikrai labai vaizdingas, upė šioje vietoje plati ir didinga. Pažintiniame take netrūksta informacinių stendų. Įdomu buvo paskaityti apie Neries reikšmę baltų mitologijoje. Buvo tikima, kad upės vandenys padeda vėlėms išsivalyti ir patekti į mirusiųjų pasaulį. O upės vagoje esantys mitologiniai akmenys – tai užkeikti žmonės, kurių vėlės įstrigusios tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Taip pat radome informacijos apie mus supantį mišką, Neries upėje gyvenančias žuvis bei gamtos architektą, vegetarą bebrą.

Takas man patiko, užtrukome apie 3 valandas ir gavosi puikus rudeniškas žygis. Tad pasiimkite užkandžių, gerą nuotaiką – ir pirmyn. Rudenį, kai medžiai jau pusiau be lapų, atsiveria platesnis vaizdas į Neries slėnį nuo Velniakampio skardžio. O  jei eisite šiuo taku vasarą, nepamirškite purškalo nuo uodų 🙂 .

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.