Monolithos tvirtovė buvo pastatyta 1480 metais riterių ordino ant uolos viršūnės pietvakarinėje Rodo salos pakrantėje. Iš pačios tvirtovės šiai dienai likę tik griuvėsiai, tad ten važiuoti verta ne dėl tvirtovės, o dėl vaizdų, kurie atsiveria nuo jos. Ši vieta man – viena labiausiai patikusių visoje Rodo saloje.

Į tvirtovę veda akmeniniai laipteliai, pakeliui daug iš akmenų pastatytų bokštelių. Viršuje taip pat daug akmenų bokštelių, ant uolų augančių pušelių ir vaizdai į neįtikėtinai žydrą jūrą aplink. Tik, noriu būtinai perspėti – smalsiems ir aktyviems mažiesiems keliautojams tai nėra saugi vieta. Nėra jokių apsauginių tvorelių, uola labai stati, daug aštrių akmenų aplink.

Pats kelias iki Monolithos tvirtovės labai gražus. Pradžioje važiavome pajūriu su laukiniais akmenuotais paplūdimiais ir be galo žydra jūra. Vėliau slėniais tarp kalnų ir pušynų, pakeliui alyvuogių laukai, o taip pat – arbūzų laukai, pilni nokstančių vaisių.  Prie kaimelių galima sustoti nusipirkti vietinių produktų – vyno, vaisių, medaus, alyvuogių ir aliejaus.

Prasonisi iškyšulys – piečiausia Rodo salos vieta. Čia susitinka dvi jūros – Egėjo ir Viduržemio. Prasonisi žiemos metu atskiria nuo žemyno vanduo, o vasarą vanduo nusenka ir lieka plati smėlio juosta. Čia daugybė banglenčių ir jėgos aitvarų, nes šioje vietoje visada vėjuota. Ir dvi jūros vienu metu – vienoje pusėje rami, kitoje šėlstanti ir banguota. Man ši vieta labai patiko – toks laisvės ir begalybės pojūtis čia. Daliui – kiek mažiau. Jam pasirodė ši vieta pernelyg laukinė ir netvarkinga. Taip, priekabi akis gali pastebėti vieną kitą šiukšlę, beplaikstomą vėjo. Vėjas čia tikrai labai stiprus, neša smėlį į akis, plaukus, ausis.

Pietums mes pasirinkome taverną mažame Kattavia kaimelyje pakeliui iš Monolithos į Prasonisi. Ir vis prisimenu žilą senučiukę, energingai mojančią mums ir kviečiančią į savo nedidelę taverną prie staliukų, baltai mėlynom staltiesėm dengtų. O mes buvome pasirinkę kitą, ne jos taverną. Ir taip, papietavome mes labai skaniai ir nebrangiai. Ir tikiu, kad pas tą senučiukę būtume pavalgę lygiai taip pat gardžiai, labai tikiuosi kiti, atvykę tądien į Kattania, rinkosi jos taverną. Juk vietiniai žmonės, besiverčiantys iš turizmo, per sezoną turi užsidirbti visai žiemai.

Visada įdomu, važiuojant į žymesnius lankytinus objektus, nusukti nuo pagrindinio kelio ir aplankyti mažus salos kaimelius, turinčius savų lobių. Mažo Asklipio kaimelio centre stovi  beveik 1000 metų senumo bažnyčia su nuostabiai dekoruotu vidumi, o ant kalno stūgso dar vieni riterių laikų pilies griuvėsiai.

Lachania kaimelyje vos kelios gatvelės su baltais namukais. Miestelio centre balta bažnytėlė ir taverna po dideliu platano medžiu. Kaimelis visiškai ramus ir be galo jaukus. Tavernoje kaip tik dengė stalus vakarienei, ir po truputi pradėjo rinktis lankytojai. Mes jau buvome pavalgę kitur, tad prisėdome tik atsigaivinti gėrimais, o šeimininkas mus pavaišino šviežiomis figomis. Net neabejoju, kad čia būtų puiki ir be galo gardi tradicinė graikiška vakarienė. Jei dar kada būsiu Rodo saloje, būtinai čia atvažiuosiu vakarieniauti. Į mažą kaimelį, į jaukią taverną po platano medžiu.

Tiek šį kartą vaizdų iš Rodo salos, kur mažus jaukius kaimelius keičia didingos uolos ir kvapą gniaužiantys panoraminiai vaizdai bei šukuosenas formuojantys vėjai. Laukite tęsinio 🙂 .

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.