Vieną vasaros savaitgalį suplanavome apsilankymą Tytuvėnų regioniniame parke, kur ketinome apžiūrėti du svarbius religinius objektus – Šiluvą bei Tytuvėnų vienuolyno ansamblį. Žinoma, vien tuo neapsiribojome ir mūsų kelionė pasipildė maudynėmis ežere, braidžiojimais po pievas bei kopimais į apžvalgos bokštus.

Smagu važinėti po Lietuvą. Važiuojant ne pačiais pagrindiniais keliais, giedrą vasaros dieną akys džiaugiasi dėl spalvų bei apylinkių grožio. Norisi sustoti, pasivaikščioti po pievas, paglostyti tuos žaluma vilnijančius laukus. Kaimeliai ir sodybos pakeliui pasitaikė tvarkingos. Labai daug gandrų, gandralizdžiuose jau matosi pakeltos baltos jauniklių  galvelės.

Važiuojant link Šiluvos, tiesiog privalėjome sustoti Raseiniuose ir užsukti į Raseinių bažnyčią. Visos mano vaikystės vasaros prabėgo Raseiniuose pas senelius. Gyveno seneliai visai prie pat bažnyčios, o močiutė buvo praktikuojanti katalikė ir mudvi su sese auklėjo ta pačia dvasia. Tad bažnyčion ateidavom kiekvieną sekmadienį, o dažnai – ir paprastą vakarą. Ir eidavom su sese procesijose aplink bažnyčią, baltai aprengtos, vėliavų juostas nešančios bei gėlių žiedlapius barstydamos. Ir mėgstu aš tą bažnytinių smilkalų kvapą, o Raseinių bažnyčia – man labai sava ir artima širdžiai. Klebonija buvo priešais, klebonas vaišindavo kaimynų vaikus saldainiais. Jauni kunigėliai studentai nuomodavo kambarėlį mano senelių name ir mes su sese paslapčia ten užsukdavome, kai niekas nematydavo. O Raseinių bažnyčios šventoriuje aš išmokau važiuoti dviračiu.

Paklaidžiojus po širdžiai be galo mielus prisiminimus bei šiek tiek pasigraudinus, važiavome toliau link Šiluvos.

Balta Šiluvos švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčia pastatyta 1924 metais. Koplyčios viduje ant apsireiškimo akmens pastatytas altorius, virš jo – Mergelės Marijos skulptūra. Apie 1608 – 1612 metus šioje vietoje, piemenėliams ganant gyvulius laukuose, ant didelio akmens pasirodė Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų. Pasklidus žiniai apie apsireiškimą, į šią vietą pradėjo vykti vis daugiau maldininkų ir piligrimų. Šiluva yra viena iš 5 vietų Europoje, kur Marijos apsireiškimą oficialiai pripažįsta katalikų bažnyčia.

Priešais koplyčią, kitoje aikštės pusėje, stovi raudono mūro Šiluvos švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika. Man labai patiko baltai dekoruotas šios bazilikos vidus. Daugiausia žmonių šioje aikštėje bei Šiluvoje susirenka rugsėjo pradžioje, kuomet vyksta vieni didžiausių atlaidų – Šilinės, arba švč. Mergelės Marijos gimimo šventė. Mūsų apsilankymo metu bazilikoje vyko sekmadieninės pamaldos, o aikštėje ir koplyčioje buvo tylu ir ramu.

Nuo Šiluvos iki Tytuvėnų miestelio kelias netolimas. Tytuvėnuose, pačiame miestelio centre, Bernardinų vienuolyno ansamblis ir švč. Mergelės Marijos angelų karalienės bažnyčia. Apie vienuolyno istoriją rasite informacijos paspaudę ant šios nuorodos. Man šis kompleksas, jo vidinio kiemo jaukumas, didybė ir ramybė labai patiko. Mielai atvyksiu čia dar kartą. Pasivaikščiojome ne tik po vienuolyno kiemelį, bet, įsigiję bilietus ir lydimi darbuotojos, apėjome ir vienuolyno vidų. Pasivaikščiojome vienuolyno koridoriais, apžiūrėjome celes, kuriose anksčiau gyveno vienuoliai bernardinai. Viena celė, kvepianti vaistažolėmis, palikta taip, kaip buvo, kai joje gyveno vienuolis vaistininkas. Vienuolyno koridoriai ir celės man pasirodė labai jaukūs ir saulėti. Užlipome į virš pagrindinio bažnyčios altoriaus esančią vienuolių choro patalpą bei pasivaikščiojome po puošnią ansamblio bažnyčią.

Diena buvo labai šilta ir saulėta,o po tiek religinių ir ramybės bei kantrybės reikalaujančių objektų mūsų mažiausiojo keliauninko kantrybės taurė jau buvo perpildyta. Skubiai reikėjo kitokios veiklos (beje, sūneliui pažadėtos ),  taigi patraukėme prie Tytuvėnuose esančio Bridvaišio ežero. Šiltą sekmadienio dieną pagrindinis ežero paplūdimys buvo pilnas žmonių. Mes ilgai neužsibuvome,bet iki soties prisimaudėme, užkandome ir pailsėjome.

Tytuvėnų apžvalgos bokštas stovi visai netoli Tytuvėnų – ant Kokmaniškės kalno. Bokštas nėra aukštas, 15metrų, bet užlipti man buvo truputi nejauku dėl gana atviros bokšto konstrukcijos. Vaizdų platuma ir Tytuvėnų apylinkių panorama nuo bokšto man patiko.

Šiaulės apžvalgos bokštas pavadintas Šiaulės žemės, itin kalvotos vietovės vardu. Bokšto aukštis 21 metras, bet užlipti man buvo drąsiau dėl uždaros konstrukcijos. Man šis bokštas vizualiai labai gražus, o užlipus atsiveria labai graži apylinkių panorama. Beje, viršuje jaučiasi, kaip bokštas siūbuoja nuo vėjo 🙂 .

Šiaulės žemėje ir aplink dar tikrai būtų ką aplankyti, bet tadien mūsų kelionė jau ėjo į pabaigą. Šiek tiek  pasiblaškę kažkokiu Dievo pamirštu žvyrkeliu, sukome link namų, pakeliui dar sustodami pavakarieniauti vėlgi prie Raseinių esančioje Karpynėje.

Nekantraudama laukiu naujų pasivažinėjimų po Lietuvą, tik jų dar reikės truputį palaukti, nes artimiausi laisvalaikio planai jau bus už Lietuvos ribų 🙂 .

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.