Rytą Kopenhagoje pradėjome vėl išeidami į miestą pusryčiauti. Šį kartą pasirinkome labai gerų atsiliepimų turinčią kepyklėlę, kuri yra sąlyginai netoli nuo mūsų hostelio. Eiti pėsčiomis tereikėjo vos 10 – 15 minučių. Pirmadienio rytas Kopenhagoje kitoks nei savaitgalio rytai. Dviračių Kopenhagoje daug ir savaitgaliais, bet darbo dieną – jų daug kartų daugiau. Žmonės dviračiais važiuoja į darbą. Gatvėse yra atskiros juostos dviratininkams, jie stoja prie šviesoforų bei praleidžia perėjose pėsčiuosius. Žmonės gražūs, liekni ir elegantiškai apsirengę. Moterys gražios. Važiuoja sau dviračiu į darbą, per vėją ir dulksną, paltukas lengvas, plaukai vėjyje plevėsuoja, o šukuosena vistiek graži. Jei aš, tokiu oru, atvažiuočiau dviračiu nuo savo namų iki darbo, klientams dėl ištaršytos šukuosenos rodytis negalėčiau. 🙂
O pusryčiai buvo skanūs 🙂 .
Po pusryčių sėdame į autobusą ir važiuojame prie Undinėlės. Ji yra gana toli nuo miesto centro. Nuo autobusų stotelės dar tenka eiti pėsčiomis.
Mažosios Undinėlės skulptūra – mažiausias, bet labiausiai lankomas objektas Kopenhagoje. Statulą miestui dovanojo Carl Jacobsen, sužavėtas baleto “Mažoji Undinėlė“, pastatyto pagal H.C. Anderseno pasaką. Skulptūros autorius Edvard Eriksen. Teko skaityti, kad Undinėlės skulptūra tokia mažutė ir tokia apgulta turistų, kad net neverta eiti jos apžiūrėti. Taip, ji mažutė. Bet labai graži. Tad, mano nuomone, apžiūrėti tikrai verta. Mums ir nepasisekė, ir pasisekė vienu metu. Prie Undinėlės nebuvo nei vieno žmogaus, tik mūsų kompanija ( būna ir taip 🙂 ). Bet, mums atėjus prie Undinėlės, pasipylė baisiai nemalonus lietus su vėju. O mūsų keturių žmonių kompanija teturėjome tik vieną skėtį. Taigi, susisukome greitai ir foto “aš ir Undinėlė“ nėra 🙂 .
Aplankę mažają Undinėlę, važiuojame prie Rosenborgo rūmų. Rosenborgo rūmų statybą 1606 – 1634 metais organizavo Danijos karalius Christian IV. Rūmai buvo statyti kaip karališkoji vasaros rezidencija. Rosenborgo rūmus supa parkas – vienas seniausių parkų Europoje. Nežinau kaip vasarą, bet rudenį parke labai gražu. 
Paminklas H.C.Andersenui
Rosenborgo rūmai. Pasakiški, tiesa?
Karaliai šiuose rūmuose negyvena nuo XVIII amžiaus. Bet yra išlikusios autentiškos rūmų menės ir kambariai, taip pat rūmuose saugomi karalių naudoti daiktai, brangenybės, porceliano ir stiklo dirbiniai.
Rūmai, šiek tiek drėgnoki, šiek tiek tamsoki, bet pasakiški. Man patinka vaikščioti po tokius senovinius rūmus – muziejus, o sūnelis irgi mėgsta tokias pilis, ypač jei dar papasakojame istorijas apie čia gyvenusius žmones. Apėjome per kelis aukštus išsidėsčiusias sales ir kambarius, apžiūrėjome dideles ir be galo puošnias porceliano indų kolekcijas.
Pačios brangiausios vertybės ir karališkosios relikvijos saugomos rūmų rūsyje esančiame lobyne.
Išėję iš rūmų dar šiek tiek pasivaikščiojome po rudenišką rūmų parką.
Parko rožyne dar žydi rožės.
Iš Rosenborgo pėstute keliavome link Stroget gatvės ir apvaliojo bokšto Rundetaarn. Pakeliui kai kas iš mūsų pajuto neapsakomą alkį, o kaip tik kelyje pasitaikė itališka picerija, siūlanti dienos pietų picas už nelabai siaubingą kainą. Taigi, labai skaniai papietavome ir pailsėjome.
Apvalusis bokštas Rundetaarn pastatytas XVII amžiuje. Pats bokštas yra 36 metrų aukščio, o norint patekti ant stogo, reikia eiti viršun kylančiu spiraliniu keliu, ne laiptais. Centrinė bokšto kolona turi stiklines grindis, ant kurių galima pastovėti ir patreniruoti savo aukščio baimę 🙂 .
Kopenhagos panorama nuo apvaliojo bokšto.
Išėję iš apvaliojo bokšto, neskubėdami pasivaikščiojome Stroget pėsčiųjų gatve. Nusipirkome suvenyrų – magnetukų ir knygų skirtukų. Užėjome į labai dailią skandinaviško interjero parduotuvę Hay House. Ten nieko nepirkau, nors tikrai ne vieną daiktelį mielai priglausčiau, bet pro šios parduotuvės antro aukšto langus atsiveria labai graži Stroget gatvės panorama.
Vaikštinėjant po Stroget.
Hay House
Stroget pro antro aukšto langą.
Nuo Stroget gatvės nėra toli nueiti pėstute iki Amalienborgo rūmų – Danijos karališkosios šeimos žiemos rezidencijos. Amalienborgo rūmai pastatyti 1750 – 1760 metais, tačiau 2004 – 2010 metais buvo pilnai atnaujinti tiek išorėje, tiek viduje ir buvo sukurta šiuolaikinė rezidencija karališkajai šeimai. Rūmuose esant karališkajai šeimai, kasdien 12 valandą vyksta sargybos pasikeitimo ceremonija. Amalienborgo rūmus sudaro keturių pastatų kompleksas, išsidėstęs aplink aikštę. Priešais Amalienborgo rūmus yra Frederiko, arba Marmurinė bažnyčia su įspūdingu kupolu. Būtinai užeikite į bažnyčios vidų.
Frederiko bažnyčia iš Amalienborgo rūmų aikštės.
Amalienborgo rūmai.
Frederiko V statula Amalienborgo rūmų aikštėje.
Karališkoji sargyba
Paskutinė mūsų viešnagės Kopenhagoje diena eina į pabaigą. Vakare sugrįžtame į savo hostelį, truputį pailsime ir išeiname į miestą šventinei mano gimtadienio vakarienei. Restoranai Kopenhagoje tikrai brangūs ir aš net buvau iškėlusi mintį niekur neiti, o kažką nusipirkti ir likti namie, bet kompanija mintį pasipiktinusi atmetė. Vakarienei pasirinkome netoli mūsų hostelio esantį kepsnių restoraną, kurį matydavome einant pro šalį ir jis mums pasirodė jaukus bei įkvėpė tai, kad visada turėdavo daug lankytojų. Vakarienė buvo kuklesnė, nei pernai metų Gimtadienis Romoje, bet labai skani.
Šia vakariene ir baigėsi mūsų pažintis su Kopenhaga – dviračių, kanalų, rūmų ir pasakų miestu. Jis man patiko gal net labiau, nei tikėjausi. Patiko žmonės – išskirtinai mandagūs, paprasti, ramūs ir atsipalaidavę. Beje, iš dirbusių su danais teko girdėti, kad jiems tikrai labai svarbu gera savijauta ir atmosfera. Jokio streso. Jei danas patiria stresą, pvz. darbe, jis eina pas gydytoją. Ir gauna “biuletenį“. Žinote, norėčiau palinkėti, sau, visuomenei, valdininkams ir darbdaviams – mažiau streso, daugiau laimės. Žinau, sunku, bet pabandykime?
Tikiuosi, mano pasakojimas sugundė aplankyti Kopenhagą 🙂 . Jei turite klausimų – rašykite, mielai atsakysiu 🙂 .
Privatus žvilgsnis į pasaulį 