Po vasaros atostogų Graikijoje į Varšuvą parskridome vakare. Planuojant atostogas, iškart nusprendėme, kad tą vakarą važiuoti namo į Lietuvą tikrai nesinorės. O ir Lenkijos sostinėje Varšuvoje neteko lankytis ( tik pravažiuojant, kas nesiskaito ). Kad Varšuvą aplankyti verta, skaičiau ne vieno keliautojo atsiliepimuose. Taigi, planas buvo sudarytas ir mes, parskridę iš Atėnų, likome Varšuvoje dviem nakvynėms ir vienai pilnai dienai pažinčiai su miestu.

Nakvynei užsisakėme apartamentus ne pačiame senamiestyje, bet gana netoli nuo jo –  tereikėjo pereiti tiltą per upę ir jau esame senamiestyje.

Keliaujame į Varšuvos senamiestį.

Varšuvos senamiestis nėra toks jau senas, kokie paprastai būna senamiesčiai. Antrojo pasaulinio karo metu visas Varšuvos senamiestis buvo sugriautas, iš jo belikusi tik griuvėsių krūva. Bet lenkai senamiestį atstatė. Ir atstatė labai dailiai ir autentiškai, taip, kad Varšuvos senamiestis 1980 metais buvo įtrauktas į Unesco pasaulio paveldo sąrašą.

Vaikščiojant po Varšuvos senamiestį, jis stebino savo jaukumu ir pastatų bei gatvelių grožiu.

Senamiesčio širdyje esanti turgaus aikštė buvo Varšuvos visuomeninio gyvenimo centras. Dailūs spalvoti namai, supantys aikštę, priklausė turtingiems pirkliams. Aikštės viduryje Undinės Sirenos skulptūra – fontanas. Apie šią undinę yra legenda. Joje pasakojama, kad Kopenhagos undinėlės sesuo sumaniusi pakeliauti po Europą. Bekeliaudama patekusi į Vyslos upę. Varšuvos rajone Undinėlę sugavo vienas pirklys ir, tikėdamasis iš to pasipelnyti, įkalino Undinę. Vašuvos gyventojai Undinėlę išlaisvino, o ši atsidėkodama pažadėjo ginti Varšuvos miestą. Taigi Undinė yra Varšuvos miesto simbolis.

Vaikščiojant po Varšuvos senamiestį.

Gynybinės Varšuvos Barbakano sienos.

Sūnelio taip norėta pamatyti mažojo sukilėlio skulptūra.

Karališkoji pilis – vienas svarbiausių turistinių objektų Varšuvoje. Pilis buvo ne tik karališkoji rezidencija, čia vykdavo ir Lenkijos seimo posėdžiai. Kaip ir visas Varšuvos senamiestis, pilis buvo sugriauta per antrąjį pasaulinį karą ir vėliau atstatyta. Šiuo metu pilyje veikia muziejus.

Nuo pilies aikštės prasideda karališkasis kelias, kuris jungia karalių pilį ir Vilanovo rūmus ir veda pro žymiausius Varšuvos objektus. Kelias netrumpas ir Vilanovo rūmų mes nepasiekėme, tik šiek tiek pasivaikščiojome šiuo keliu.

Paminklas A. Mickevičiui.

Prezidentūra. Prie jos atminimo lenta žuvusiems per lėktuvo katastrofą 2010 metais.

Pilsudskio aikštė. Joje yra nežinomo kareivio kapas su amžinąja ugnimi ir budinčia sargyba. Šalia – Saski sodai su gražiu fontanu ir daug žalumos.

Netoliese yra suoliukas, kuris groja kompozitoriaus Frederiko Šopeno muziką. Užėjome ir į Šv. Kryžiaus bažnyčią, kurios kolonoje yra palaidota Frederiko Šopeno širdis. Pats kompozitorius palaidotas Paryžiuje Pere Lachaise kapinėse, o širdis , jo paties prašymu, grįžo į gimtinę.

Vakarą Varšuvoje praleidome didžiausiame Varšuvos parke – Lazienki. Parkas užima 76 ha teritoriją ir tikrai labai gražus, su fontanais, skulptūromis, rūmais saloje (dar vadinamais – rūmais ant vandens), amfiteatru. Fontanuose ir tvenkiniuose plaukioja antys, po parką vaikštinėja povai, taip pat sutikome stirną. Buvau pasiskaičius, kad parke gyvena daug voverių, kurios yra drąsios ir net valgo iš rankų. Apie tai papasakojau sūneliui, bet, deja, mes nepamatėme nei vienos voverės. Laimei, povai buvo draugiški ir taip pat mielai pasivaišino sūnelio siūloma duonele, tad vaikas neliko visiškai nusivylęs 🙂 .

Na o moderniame Varšuvos centre, kuriame iškilęs ne vienas stiklinis dangoraižis, buvome jau sutemus. Nors dangoraižiai vienas už kitą aukštesni, bet aukščiausiu Varšuvos pastatu vis dar yra 1955 metais pastatyti Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai, “Stalino dovana“ Varšuvai, sulaukianti įvairiausių nuomonių ir vertinimų.

Nuotraukose “Stalino dovana“ dešinėje 🙂 .

Tuose kultūros ir mokslo rūmuose yra apžvalgos aikštelė. Net nežinau, iki kada vakare ji veikia, bet, manau, mūsų buvimo metu jau nebedirbo. Bet mes ir neplanavome ten eiti, vakarui norėjome ko kito, tad po pavarienės pakilome į šalia esančio viešbučio Marriott 40 aukštą, kur panoraminiame bare pasivaišinome kokteiliais ( yra ir nealkoholinių bei kolos vaikams ) 🙂 .

Tokia buvo mūsų diena Varšuvoje. Taip, tikrai ne viską pamatėme ir dar bent dieną būtų ką veikti. Savo apartamentuose turėjome Varšuvos žemėlapį, kurį sūnelis studijavo. Rodydamas piršteliu į vieną iš objektų paklausė : “o kas čia, mamyte?“. O rodė jis į Koperniko mokslo muziejų. Papasakojau ir pažadėjau apsilankymą kitam kartui. Toliau studijuodamas sūnus pareiškė : “mama, bet šiame mieste yra zoologijos sodas, ar eisime?“. Tada jam ir pažadėjau voveres Lazienki parke, kurių nebuvo, o zoologijos sodas liko kitam kartui. Ir, žinoma,  pirmumo tvarka kitam kartui lieka Vilanovo rūmai. Kas dar? Lauksiu savo skaitytojų rekomendacijų, nes kitas kartas Varšuvoje dar, manau, tikrai bus 🙂 .

O vienas iš puikiausių dalykų, kuriuos nuveikiau Varšuvoje, įvyko kitos dienos rytą prieš išvažiuojant Lietuvos. Pasiūliau savo šeimai atsisveikinimui su Varšuva užkilti į Šv. Onos bažnyčios, kuri yra prie karališkųjų rūmų, bokštą. Vyrukai sutartinai pasiūlymą atmetė. Tačiau aš jiems pasiūliau tai, ko jie paprastai neatsisako – nueiti suvalgyti ledų. O aš tuo tarpu ramiai užkopiau į bokštą. Nors rytas išaušo apsiniaukęs, o Varšuvos dangoraižiai iki pusės skendėjo rūke, vaizdas iš bokšto mane sužavėjo. Gera keliauti! Iki pasimatymo, Varšuva!

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s