Dūkštos pažintinis takas apibūdinamas kaip vienas iš sudėtingiausių pažintinių takų Neries regioniniame parke, reikalaujantis nemažai fizinių jėgų. Jau seniai norėjau išmėginti šį pažintinį taką, bet vis atidėliodavom, kol pagaliau išsiruošėme į žygį vieną saulėtą birželio savaitgalį. Kaip apdairūs žygeiviai, į kuprinę įsidėjome pietus ( nes juk reikės atstatyti fizines jėgas ) bei vandens ( o kaip gi be jo ), bet neįsidėjome purškalo nuo uodų. Patarčiau jo nepamiršti 🙂 .

Nedidukėje stovėjimo aikštelėje kaip tik buvo likusi vienintelė vieta mūsų automobiliui. Šalia aikštelės – informacinis stendas su tako schema bei objektų aprašymais.

Nuorodos veda į pažintinio tako pradžią ir netrukus mes jau keliaujame mišku, sočiai bei gardžiai maitindami uodus.  Vaizdingą ir stačiašlaitį Dūkštos upelio slėnį suformavo prieš daugybę metų Lietuvos teritorijoje tirpę ledynai. Pats Dūkštos upelis labai sraunus ir akmenuotas, pilnas riedulių, kuriuos čia paliko tie patys tirpstantys ledynai.

Takas veda mišku, vietomis priartėja prie stačių Dūkštos šlaitų, vietomis nusileidžia prie pat upelio, kur, žinoma, patikriname vandens šiltumą bei pamėtome vandenin akmenukus. Takas dėl tų šlaitų, nusileidimų ir pakilimų aukštyn žemyn, turbūt, ir aprašomas kaip sudėtingas. Yra nemažai laiptelių, kai kurie jų – ganėtinai statūs.

Visame take išsidėstę pažintiniai stendai apie Dūkštos slėnio augaliją bei gyvūniją, kraštovaizdžio formavimąsi.

Keliaujant mus lydėjo miško ir vandens simfonija – Dūkštos čiurlenimas ir nesiliaujantis paukščių čiulbėjimas. Ir keliauti buvo tikrai smagu, po kiek laiko atrodė, kad ir uodai nebekanda 🙂 .

Dūkštų atodanga, kurios aukštis 14 – 15 metrų. Apačioje matosi Bradeliškių vandens malūno užtvankos liekanos.

Karmazinų atodangos aukštis 35 – 36 metrai, toli apačioje pro medžių šakas matosi vingiuojantis Dūkštos upelis.

Nuo Karmazinų atodangos laipteliais kylame į Karmazinų piliakalnį. Jo papėdėje, kitoje pusėje, radę suolelį, suvalgome pusę mūsų iškylos pietų ( kitą pusę pasiliekame finišui ).

Po pietų keliaujame toliau ir tiltu pereiname į kitą Dūkštos upelio pusę. Skaičiau, kad anksčiau šio tilto nebuvo ir tekdavo upę tiesiog perbristi arba tuo pačiu taku sugrįžti atgal.

Karmazinų atodanga nuo tilto.

Perėjus tiltą, pažintinis takas veda Dūkštos upelio pakrante. Randame ir vieną didžiausių Dūkštos riedulių, ant kurio netgi pavyksta užlipti 🙂 .

Toliau takas veda mišku, kuriame randame šventajį Daubų ąžuolą, jau skaičiuojantį virš 300 metų.

Takas išveda iš miško į atviras pievas ir keliaujame link Buivydų piliakalnio. Piliakalnio šiaurinėje dalyje, virš aukšto šlaito, įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo jos atsiveria vaizdas į Dūkštos slėnį.

Nuo Buivydų piliakalnio keliaujame atviromis pievomis link kito piliakalnio – Bradeliškių.

Pakeliui link Bradeliškių piliakalnio yra pieva, kurioje gyvena retas drugelis – Gencijoninis Melsvys, įrašytas į Lietuvos raudonają knygą. Šie drugeliai deda kiaušinius ant reto, šioje pievoje augančio augalo melsvojo gencijono.Išsivystęs vikšras turi surasti tam tikros rūšies skruzdėles, kurios jį nusineša į savo skruzdėlyną. Ir ten jį augina bei maitina iki kitos vasaros. Tada, birželio pabaigoje/liepos pradžioje vikšras virsta drugeliu. Birželio pradžioje to drugelio mes nematėme. Nors Dalius tvirtina, kad matė praskrenant kažką melsvo. Tad jis tiki, kad tai buvo tas drugelis, o aš įtariu, kad laumžirgis 🙂 .

Paskutinis šio pažintinio tako objektas, Bradeliškių piliakalnis, man labiausiai patikusi vieta šiame take. Iš trijų pusių piliakalnį juosia Dūkštos upelis, ir atsiveria puikūs vaizdai. Yra suoliukai, kur gali ramiai pailsėti ir pasvajoti, besigėrint panorama. Žinoma, savo likusius pietus mes suvalgėme būtent čia 🙂 . Nusileidus nuo piliakalnio ir perėjus tiltelį, neužilgo prieisite automobilių stovėjimo aikštelę ir pažintinio tako pradžią.

Galima neiti visu pažintiniu taku, o atvažiavus pasukti tiesiai link Bradeliškių piliakalnio. Čia papietauti, pasimėgauti vaizdais, o tada nueiti iki pievos paieškoti Gencijoninio Melsvio… Visai nebloga mintis pirmam liepos savaitgaliui 😉 .

Pažintiniame take sugaišome tris valandas. Fizinio krūvio tikrai buvo, jautėme, kad ne ant sofkutės tą dieną gulėjome. Sūnelis vakare skundėsi, kad skauda kojeles, reikėjo masažuoti, tepti bei visaip kitaip gydyti.

Beje, būtų smagu šiuo taku pasivaikščioti pavasarį. Skaičiau, kad tada Dūkštos upelis itin sraunus ir vandeningas.

 

Reklama

2 thoughts on “Dūkštos pažintinis takas

  1. Sveiki! Radau jusu pasakojima ir uzsinorejau ten nuvykti – ir jau si liepos savaitgali nuvaziavom. BIjojau kad bus sunku, bet man neturinciai fizinio pasirengimo nebuvo sunku visai. mes irgi 3 val uztrukom, su pietum ant paskutinio piliakalnio 🙂
    Tik ne pavasario nereikia- buvom po didziuju liuciu – upe buvo patvinusi! Tas akmuo atrode yra toli toli, o ta vieta kur akmenukus delioja – irgi reikejo iki ju bristi, norint pastatyti savo boksta 🙂
    maciau porele su vienvietem pripuciamom baidarem plauke net

    1. Tikiu, kad kad per šios vasaros liūtis upelis patvino net labiau nei pavasarį 🙂 .

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s