Fesas – seniausias Maroko imperatoriškasis miestas. Panorama.
Karaliaus rūmai.
Daugiausia turistų Fese pritraukia jo senamiestis, Medina el-Bali. Mes irgi ten praleidome daugiausia laiko. Vartai – įėjimas į Mediną.
Feso senamiestis labai didelis. Tai 10 tūkstančių gatvelių raizgalynė, nemažai iš jų net neturi pavadinimo ir nėra pažymėtos žemėlapyje. Taigi, pasiklysti Feso senamiestyje labai lengva. Pasiklydus, svarbu atsiminti – šiame labirinte yra kelios pagrindinės ” alėjos “, kurios visada nuves prie senamiesčio vartų. O kaip jas surasti? Tiesiog eikite ten, kur eina pagrindinė minia. Jei beviltiškai pasiklydote – tikrai sutiksite vietinių berniukų, kurie tik ir laukia, kad už keletą pinigėlių padėtų jums nueiti ten, kur norite. Kai kurios gatvelės tokios siauros, kad eidamas abiem alkūnėm lieti namų sienas. Laimė, Feso medinoje yra uždraustas motorizuotas transportas, nes jei būtų kitaip, tame gatvelių labirinte dar reiktų saugotis daugybės motorolerių, kaip kad buvo Marakeše. Bet ir be jų reikia būti budriems. Kuo gi gabena vietiniai daugybę prekių ir nešulių? Asilais bei mulais, žinoma. Taigi, jei išgirsti šaukiant “balek!” – traukis – ateina mulas su nešuliu. Vienoj siaurutėj gatvelėj Dalius nejuokais įstrigo su odos rietimais apsikrovusiu mulu, bet laimė, šiaip ne taip prasilenkė. Visame senamiestyje -begalinis turgus, įvairiausių amatų dirbtuvės ir prekyba.
Feso senamiestis garsus savo nuostabiais pastatais, jų sienų raižiniais ir ornamentais. Vieni iš jų – medresos – religinės mokyklos, kur studijuojamas islamas ir koranas. Viduje yra nuostabus vidinis kiemas, maldų salė, šonuose galerija su mokinių celėmis.
Čia buvo tiesiog gyvenamasis namas, dabar atviras turistams kaip muziejus. Iš lauko jis visiškai niekuo neišsiskiria, bet įėjus pro nedideles duris į vidų, atsiveria visas grožis.
Fesas garsėja savo amatais. Keramikos dirbtuvės. Viskas rankų darbo. Ornamentai ir raštai nuostabūs.
Audimo centras. Nuostabiausių spalvų ir raštų audiniai.
Bet nuotraukų iš ten beveik nėra, nes aš pamačiau daiktą, kurį be proto užsimaniau įsigyti, čia ir dabar. Tad teko pravesti nemažas derybas su vyru, nes daiktas nemažas , ir jį teks tampytis visą likusią kelionės dalį, ir jis užims daug vietos lagamine, ir t.t, tad teko įjungti ” visa kelionė bus be jo sugadinta, ir būsiu nelaimingiausia pasaulyje” veido išraišką, ir tas daiktas po šiai dienai mūsų miegamajame.
Odos raugyklos. Arba odos apdirbimo centras. Būnant Feso senamiestyje, jį būtina aplankyti. Tai vienas seniausių Maroko amatų, kurio technologija nesikeičia jau daugelį šimtų metų. Jį surasti galima pagal žemelapį, arba…pagal kvapą. Odos rauginimui ir dažymui naudojamos natūralios medžiagos, štai kelios iš jų : balandžių išmatos, karvės šlapimas, žuvų taukai, gyvulių riebalai ir smegenys, chrominės druskos. Kvapas – baisus. Kuo arčiau eini prie tų raugyklų, tuo kvapas stipresnis. Bet pamažu pripranti prie to, ir jis nėra toks jau labai pykinantis. Pradžioje įeini į kelių aukštų odos dirbinų parduotuvę, iš jos išeini į terasą, kur ir atsiveria visas odos raugyklų vaizdas, ir žinoma kvapas. Jautresniems turistams pasiūloma šviežios mėtos šakelių. Mums neprireikė. Vis galvoju, čia dirbantys žmonės, kaip jie kvepia po darbo dienos? Ar įmanoma tą kvapą “nusiprausti”? Manau – odos raugyklų kvapas , švelnesne forma, tvyro visame senamiestyje. Tiesiog ten būdamas nejauti to. Štai ir aš, parduotuvėlėje nusipirkau odinę kuprinytę. Ir ji tikrai nesmirdėjo.
Štai mes, po dienos Feso senamiestyje, sėdim kavinukėje su mūsų kelionės draugais. Šalia manęs – mano naujoji kuprinytė ( oranžinė ). Ji visiškai nesmirdi. Bet. Ji pradėjo smirdėti…grįžus namo. Vos ištraukiau ją iš lagamino ir išpakavau iš maišelio, supratau, kad parsivežiau ne tik kuprinytę, bet ir Feso odos raugyklų kvapą. Vėdinau, pusę metų laikiau balkone, deja, kvapas buvo jos neatskiriama dalis.
